Visas princesės ir ponių gyvenimas

Apie tuos dalykus, kurie rodos nesikeičia

2010-07-23T12:58:00.003+03:00

Somebody told me yesterday - "there' s a sign in the air". And so it was, so real and so good.

Skiriu tai tau Mon, nes dabar geriau nei bet kas kitas suprantu, ko ir kodėl tu taip nori. Suprantu, kad tai, kas buvo gera praeityje ir ko kažkada norėta - yra tobula. To verta norėti ir dabar. Nes geri ir tobuli dalykai niekada nesikeičia. Toks geras jausmas, kai suvokiu, kad neklydau. Dabar tavo eilė.

I'm so waiting our next trip to casino after a sign in the air ;)

Iš serijos - mano nuostabūs DRAUGAI/JŲ ŽAVINGOS KELIONĖS

2010-01-29T11:55:00.003+02:00

Visada gyvenimui dėkojau už Juos, savo mylimus ir brangius draugus. Nors visi Jie skirtingi ir savotiški, bet visuos Juos myliu. Ir beveik visi jie turi vieną silpnybę - kelionės. Visa tai kuo verta žavėtis, norėti ir dėl ko laukti atostogų. Perskaičius ir išgirdus įspūdžius pati labai labai ten noriu.
Šį kartą straipsnis "15min"- apie nuostabiąją Gedimino kelionę į PAR .

Šitą visą laivą pradėjo semti vanduo

2010-01-26T12:20:00.003+02:00

To: Ketler, Kotler & M.Porter
Rodos paskutinėmis dienomis šitą visą laivą pradėjo semti vanduo, o kažkas nieko nebegalėjo padaryti. Trenkė žaibas į tris. Bet juk visiems aišku, kad jis buvo skirtas velnio sėkloms, ištvirkėliams ir nevykėliams. Bet trenkė kitur.
Tai įrodo, kad pasaulis yra netobulas ir blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms.
Abu dalykai yra vienu metu - sąmoninga ir visiškai pamišusi. Dorybė yra viena visiems ir visoms gyvenimo sąlygoms. Noriu velniškai tuo tikėti.

Kam prisigerti ir šliaužioti, jei galima....

2009-11-24T16:40:00.001+02:00

It totaly made my day. Kalba netaisyta. Autorystė žinoma - D.

kam prisigert ir sliauziot jejigu galima prisirukyt ir skraidyt?

Negi tai vyras, kuris neklysta ?

2009-11-23T15:38:00.011+02:00

Jis visuomet šypsosi akimis, yra kupinas optimizmo ir moka vertinti gyvenimiškus malonumas, nejausdamas dėl to kaltės, dievina keliones ir vertina klasiką kaip ir aš, rodos sugeba man paskambinti ar parašyti tada, kai apie jį galvoju, neriboja mano laisvės, turi tobulas rankas, sugeba įvertinti mano naujus batelius, suknelę ir pastangas gražiai atrodyti, jo sakomi komplimentai neskamba banaliai, jis nebijo rodyti jausmų ir visuomet priverčia mane nusijuokti. Toks yra tas vyras, kurį ankstyvą rudenio popietę sutikau labai įdomiom aplinkybėm. Ir nors praėjo daugiau nei du mėnesiai rodos jis nepadrė nieko, kas man nepatiktų, dėl ko negalėčiau juo žavėtis ir vertinti jo asmenybės, bet...Kažkodėl man sunku tuo patikėti, patikėti, kad šalia yra žmogus, kuriam tiesiog neturiu priekaištų, nė menkiausios pastabos ar noro, kad jis kažką darytų kitaip. Ir vietoj to, kad džiaugčiausi, labai dažnai pagaunu save nesąmoningai tarsi laukiančią iš jo kažkokios klaidos, kažko, kas paverstų jį ne tokį tobulą. Susimąstau, kad turbūt visa tai dėl to, kad sutikau vyrą, kuris man patinka ir labiau už bet ką bijau sau tą pripąžinti, dėl daugybės priežasčių.

Tikiu, kad ne viena moteris supras, kodėl taip jaučiuosi ir rodos taip kvailai elgiuosi. Tikiu, kad ne vienas pasakys "drama queen again", bet tikiu, kad nieko čia jau nepadarysi, tai tiesiog tėra gyvenimas su visom savo spalvom.

Delikatesai, alkis ir miauksėjimai

2009-09-15T15:50:00.002+03:00

Vakar visą vakarą negalėjau nustoti juoktis iš žavingojo vienos iš ponių pasakojimų kodėl ji taip greit ir nesėkmingai pabaigė balių ir visą šeštadienį gulėjo lovelėje.

"Nu aš nieko negėriau, tikrai, tik truputį. Visą dieną nevalgiau, po to ėjom į kino teatrą ir aš valgiau na žinai tų guminukų. Tada po filmo išgeriau du alaus ir atvažiavau pas Jus. Pora shotų Finlandia tik išgėriau...tik pora..., tikrai. Nepamiršk, visą dieną nevalgiau, todėl užkandau tų delikatesų, na žinai paragavau vieną, tada dar vieną, tų vytinų pamidorų su feta sūriu, tada dar kepinėlių su pepperroni dešra. Na tikrai visai nedaug...Ir viskas, tie delikatesai... Na ir tada lūžau aš jau baliaus vidury nuo tų delikatesų. Na va ir žinai atsikėliau - žiūriu visi delikatesai suvalgyti, balius pačiam įkaršty, isikviečiau taxi ir lauke padariau miau. Viskas čia dėl tos kompozicijos - guminukai ir delikatesai".

Ir kaip visada kalti liko tie nelemti prancūzo gaminti delikatesai neįtikę lietuviškam ponios skrandžiui, o ne kažkas kita.

Rašau tau šita mieloji, jei netyčia neprisimintum šito savo pasakojimo, nuo kurio skambėjo visas Tappo.

Dainuok man vyru, mūza. Vyresniu vyru

2009-07-14T23:50:00.004+03:00

Visą gyvenimą mane supo vyresni vyrai. Tokius vyrus aš ir mylėjau visą laiką - subrendusius, žinančius, ko trokšta iš gyvenimo, kas jiems teikia džiaugsmą ir malonumą, ryžtingus ir drąsius. Niekada nebuvau su jaunesniu vyru ir niekada dėl to nesigailėjau. Visai neseniai supratau, kad neklydau.
Paskutiniu metu mūsų tarpe atsirado naujas terminas "junioras". Dėka kelių herojų, kurie susvaigo dėl jaunų vyrų, galėčiau sakyti visiškai berniukų. Ir šiuo atvėju netgi nesuveikė mano didelis smalsumas išbandyti kažką naujo - iki praeito savaitgalio.
Bare prie manęs priėjo vyras. Mielas, bet jaunas, prisistatė ir priminė man, kas ir kur mus supažindino, nes jau buvau jį pamiršusi ir pasiūlė kartu išgerti. Labai greitai pamačiau, kaip žiba jo akys. Kaip stengiasi mane sužavėti, sudominti ir kaip nori man patikti. Kaip visuomet išgirdau komplimentus ir pagyrimus, tik šiek tiek kitokius, nei esu įpratusi. Po kelių kokteilių ir shotų jis išdrįso pasakyti, kad jau seniai yra mane pastebėjęs, bet niekada nedrįso prieiti, nes atrodžiau jam labai nepasiekiama. Tuo savo paprastumu ir jaunatvišku juoširdumu jis mane ir papirko. Bet tik tuo.
Nes net nesvarbu kaip jis stengėsi - kitą dieną, matyt išgaravus drąsai po kokteilių, jis tebuvo jaunas vyras. Jis buvo "junioras", jaunuolis, kuris neturėjo tikslo gyvenime, nežinojo, ką nori veikti, neturėjo svajonių ir užgaidų, tvirtos nuomonės, pažiūrų ir įsitikinimų. Jis nedirbo, nes daug geriau buvo gyventi išlaikomam turtinų tėvelių, be saiko juokėsi nežinia iš ko, o pagrindinis terminas jo žodyne tebuvo "tūsai". Nesakau, kad tai yra blogai, bet jis puikiai tiktų į draugus nebent mano aštuoniolikmentei pusseserei.
Dėl to aš visuomet žaviuosi vyresniais vyrais - dėl jų ramybės, ryžto, valios, saiko, pakantumo, išminties, tvirtos nuomonės, gyvenimiškos patirties ir supartimo, ko nori iš gyvenimo, kas teikia džiaugsmą, malonumą ir padeda susikurti pilnatvę.

Komplimentai, o kaip aš Jus mėgstu | Iš geriausių komplimentų serijos

2009-06-17T14:12:00.002+03:00

Pripažinkim, mes visos be galo mėgstam komplimentus, kad ir kokie jie bebūtų: nuoširdūs, tikri, šiek tiek pagrąžinti ar perdėti, ir ne tiek jau svarbu kieno sakomi: draugo, draugės, ką tik sutikto vyro, jaunuolio iš baro, kolegos ar mylimo vyro. Aš juos dievinu, visus be išimties ir ypač tuos retus, kuriais giriamas protas, išsilavinimas, sumanumas ar profesiniai sugebėjimai, o ne išvaizda, žavesys, visų linksmybių srities sugebėjimai, meilės, stilius, kojos ar akys.
Ir prieš kelias dienas netiesiogiai išgirstas komplimentas skirtas man, taip nudžiugino, kad kol kas jį galiu nominuoti NR.I geriausių komplimentų sąraše.
Kai Agnė man dirbo aš laimėjau rinkimus į Seimą, o kai tik mane paliko, paėmiau ir pralaimėjau.

Sugrįžo mano meilė | Sugrįžo karmeliet į rene

2009-06-01T14:50:00.005+03:00

Dar viena puiki ir džiugi naujiena šį nuostabų gyvenimo laikotarpį šalia besiartinančio mano gimtadienio ir ilgojo kitų gimtadienių maratono, nuostabaus oro, baltų sijonukų ir suknelių sezono atidarymo, nuostabių vakarėlių, nepamirštamų aferų ir dar vienų instituto metų baigimo. Sugrįžo Karmeliet į Rene. Kažką, kad ir kas tai bebūtų, už tai bučiuoju ir siunčiu best ever linkėjimus nuo visų ponių. Maria bring me one more :)

Minčių lobynai iš Alias serijos

2009-05-27T00:30:00.003+03:00

Šiandien beieškodama nuostabiojo Miguel Migs meilės aferų dainų kompakto (jei ką dėl tavęs marceliute) savo geriausiųjų daiktų lentynoje radau nuplėštą Rene staltiesės kampą. Data 2009.01.28 Rene alias party. Dvi kultinės frazės, idealiai tinkančios į auksinio žodžio kolekcijos lobyną.

Shlioso klausimas Vaitekoniui: Gintai, kas apmoka renginį?
Ginto atsakymas shliosui: Prostitutė
Tikrasis atsakymas: Rėmėjas

Mano klausimas dėstytojai Ievai: Ieva, kas būna po šeštadienio?
Ievos atsakymas man: Pagirios
Tikrasis atsakymas: Sekmadienis

Kaip matosi kiekvieno atsakymai labai asmeniški, tik jam pačiam suprantami, artimi ir praktikoj matyt dažnai pasitaikantys.

Nebemadinga romantika, kurios mes taip pasiilgom

2009-05-26T00:15:00.008+03:00

Šiuolaikinis vyras ir moderni moteris. Visi mes priklausomi nuo darbų, įsipareigojimų, paskolų, kreditų, butų...Mes bėgam, skubam, dirbam, turim draugų, pažįstamų ir kolegų, bet niekas neturim mylimųjų. Mūsų modernus gyvenimo ritmas užgožė romantiką, ji nebemadinga kaip praeito sezono bateliai. Nebėra įsimintinų meilės romanų, žėrinčių iš susižavėjimo gėlių, komplimentų. Kiekvienas vyras pasakys, kad kalta ta šiuolaikinė moteris pati nužudžiusi romantiką ir puolusi kovoti už moterų teises bei stoti petis į petį su vyru konkurencinėje kovoje. Bet nors ta šiuolaikinė moteris ir perima vyriškas vertybes: didžiuojasi, kad mąsto, dirba, veikia, kuria kaip vyrai, bet ji vis dėl to lieka moterimi iš didžiosios M. Meilė ir jausmai mums nėra materialus dalykas, o santykiai - verslo sandėris. Mes trokštam pačių paprasčiausių dalykų: dėmėsio, nuoširdaus komplimento ir labai klysta tas vyras, kuris man teigė, jog moters dėmesį ir dėkingumą galima nusipirkti tik itin brangia dovana, pasikvietęs į brangų restoraną galėsi antrą kartą su ja susitikti, o pasakęs komplimentą gali netgi įžeisti.

Apie tai susimąsčiau po dviejų įdomių paskutinių susitikimų su vyrais.
Praeitą savaitę susitikau su jaunuoliu. Viskas buvo taip paprasta ir miela. Jo pasakyti komplimentai man be galo pakėle nuotaiką ir buvo malonūs, jo ranka, tvirtai apkabinusi mane Gedimino prospekte, ir nuostabus bučinys man buvo mieliau už be kokią ištaikingą vakarienę, o paties išvirtas puodelis kavos ryte į lovą - keliasdešimt kartų geriau už išsvajotus sunday brunch pusryčius "The Plaza".
O šiandien vienas nuostabus vyras man vakare atvežė gėlių į namus, nes dieną garsiai visiems šaukiau, kad jų noriu. Šis jo poelgis mane taip nustebino ir privertė jaustis nuostabiai. Nebepamenu, kada dovanojamos gėlės man suteikė tiek džiaugsmo.
Tik dar kartelį suvokiau, kad mes pasiilgom, be galo pasiilgom romantikos, tie taip retai girdimi komplimentai yra geriau už brangiausias dovanas. Mums nereikia vyro, kuris gali mus pasikviesti ištaikingos vakarienės ar bare nupirkti brangiausio šampano ir pasiūlyti važiuoti jo limuzinu į Trakus. Mums reikia vyro, kuris galėtų mus tiesiog tvirtai apkabinti, karštai pabučiuoti, skirti dėmesio ir nustebinti. Nieko materialaus tik šiek tiek nuoširdumo ir paprastumo.

Sparnuotosios frazės | Auksinio žodžio kolekcija

2009-05-25T00:00:00.004+03:00

Pagaliau atėjo tas laikas, kai neišvengiamai pribrendo reikalas įgyvendinti šią idėją - mūsų sparnuotų frazių - auksinio žodžio kolekcijos archyvą. Tiesiog nebegaliu leisti, kad tos nuostabios mintys, auksinės frazės, netikėčiausi pasisakymai, atviriausi prisipažinimai, magic idėjos ir išgėrimų pamąstymai, kiekvieną kartą užrašomi ant lapelio, juodraščio ar įvedami į mobilaus notes, pasimirštų. Visa pasakyta taip netikėtai, privertę juoktis iki negalėjimo, šypsotis, su savo istorija, pasakymo priežastimi kartais vėliau tampantys neatsiejama mūsų žodyno dalimi. Tik ne visuomet minties autorius bus viešai įvardinamas, dėl labai savų ir suprantamų priežasčių.

* Nors tu ir be skarelės vis tiek norisi ant tavęs užlipti ( 2009/05/22)
* Ir kodėl viską, kas nulinkę, taip norisi pastatyti (M. 2009/05/23)
* Žmonės išsiskiria dėl išdavystės, neištikimybės, o mes dėl ko, dėl krano ??? (2009/05/23)
* Eik tu...nenoriu girtis, bet... (2009/05/23)

2 wild nights at the beach | Ponios goes on 24 - OFFICIAL INVITATION

2009-05-18T00:47:00.003+03:00

O jei pati paprasčiausia priežastis - mes jiems nepatinkam | Skiriu M.M.M.V.I.E.A apmąstymui

2009-05-12T16:56:00.006+03:00

Jis nepaskambina, Jis neatrašo, Jis pažada, bet neperskambina, Jis tavęs nepakviečia vakarienės, Jis tavęs neužkalbina, Jis žiūri į tave, bet nedrįsta prieiti, Jis kažkokiu tai mistiniu būdu apsimeta, kad nemato, jog bandai jį suvilioti, Jis klausinėja tavo draugų apie tave, bet neišdrįsta žengti pirmo žingsnio. Ir tūkstantis kitų panašių situacijų, kurioms mes pripažinkime visuomet surandam priežastį. Vieną iš milijono, kuri visuomet Jį, tą kažko nepadariusį vyrą, pateisina.

Jis pametė tavo telefono numerį, Jis yra nedrąsus, Jis tikisi, kad tu žengsi pirmą žingsnį, Jis nori, kad tu žengtum pirmą žingsnį, Jis nedrįsta, nes mano, jog kažką per pirmą Jūsų susitikimą padarė negerai, Jis labai užsiėmęs ir turi velniškai daug darbo, Jis išvažiavęs, Jis mano, jog tau nepatiko, Jis mano, jog reikia palaukti ilgiau, Jis neišdrįsta, nes tave visą laiką supa tavo draugai, Jis bijo būti atstumtas, Jam visą laiką nesiseka su moterimis, Jis ką tik išgyveno baisų išsiskyrimą ir jį paliko mergina, Jis bijo įsipareigoti, Jis mano, kad tu ponia, kuri niekada į jį nekreips dėmesio, Jis yra įsitikinęs, jog tokios moterys, kaip tu, niekada nebūna su tokiais vyrais, kaip jis, Jis neranda tinkamos progos, Jis nežino ką ir kaip daryti, dabar tam netinkamas laikas ir aplinkybės...
Sutikim, mes visada surasim priežastį - vienas sugalvosim pačios, kitas mums pašnibždės draugės ar ponios. Bet nei viena iš mūsų niekada nepripažinsim, kad viso to priežastis yra pati elementariausia - mes pasirinkom vyrą, kuriam mes paprasčiausiai nepatinkam. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl mums taip sunku tą pripažinti.

Ponių atradimas | Naujos puncho versijos

2009-05-04T12:49:00.005+03:00

Rekomenduoju du naujus visiškai puikius receptus. Šeštadienį patikrinta: už kokybę, efektą ir skonį garantuoja 11 testuotojų ir ragautojų.

Ponios receptas Nr.I

2 l. raudono vyno (du vynelio tetrapack)
2 buteliai šampano
0,2 degtinės (flečkutė)
3 indeliai konservuotų vaisių

Ponios receptas Nr.II

0,7 l. butelis Keglevitch (melon)
Butelis gero raudono vyno (Torres)
1 l. Fantos
0,4 degtinės (2 flečkutės)

Ex is back in town | Kodėl buvę vyrai kartais grįžta

2009-04-21T15:25:00.007+03:00

Vakar kaip visada beviltiškai laukdama skambučio vyro, kuris turbūt niekada man nepaskambins, sulaukiau kito netikėto skambučio - ex jaunuolio. Džiaugsmingu balsu jis man pranešė, kad trumpam grįžo į Lietuvą ir Vilnių ir labai norėtų susitikti. Tuomet suvokiau, jog jau seniai neesam kartu ir mūsų santykiai niekada nebuvo rimti, o tai tikrai nėra pirmas kartas, kai jis man skambina. Tada pagalvojau kodėl - kodėl jis man skambina, kodėl jis apie mane galvoja, kodėl nori susitikti... Juk buvo laikas, kai galėjome būti kartu, bet nebuvome. Tada susimasčiau, kodėl didžioji dalis buvusiųjų vyrų niekada netampa tik praeitimi, o laikas nuo laiko tampa tavo dabartinio gyvenimo dalimi, nors ir labai trumpa. Sėdėdama sugalvojau šimtus priežasčių, bet nei vienos, kuri mane iš tiesų įtikino: dėl neišblėsusių jausmų, dėl sportinio intereso, dėl prisiminimų, dėl sentimentų, dėl vienatvės, dėl susižavėjimo, dėl draugiškumo. Tubūt dar vienas klausimas gyvenime, į kurį neturiu atsakymo.

Visos tokios vienodos ir visos tokios skirtingos

2009-04-14T23:32:00.008+03:00

Mes esam labai panašios, o kai kada netgi vienodos. Mes ponios su tais pačiais pomėgiais, gyvenimo malonumais, mėgiamomis vietomis, įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Rodos mes turim daugiau panašumo nei kai kurie dvyniai ar sutuoktinių poros: mes mėgstam tuos pačius kokteilius, geriam tą patį vyną ir šampaną, turim tuos pačius draugus, lankomės tose pačiose vietose, atostogaujam kartu tuose pačiuose dievinamuose kurortuose, svaigstam nuo Yes Saint Lauren Cinema, o savo spintose slepiam Chanel, puošiames raudonais aukštakulniais ir netikėtai nusiperkam vienodų suknelių, vaikštom į tuos pačius priėmimus ir spektaklius, mes visos iš gerų šeimų, o mūsų tėvai visiškai netikėtai yra pažįstami ir ne mūsų dėka, mūsų puoselėjamos vertybės sudėliotos į tas pačias skales, o net ir dvidešimtą kartą per kelias dienas gerdamos kavą visuomet rasime apie ka kalbėti, mes galime valandų valandas diskutuoti apie globalizaciją, artimųjų rytų karą, globalinį atšilimą, politiką, marketingo strategijas ar naftos kainas, bet niekuomet diskusija nesibaigs ginču, nes mūsų požiūris ir įsitikinimai sutampa.
Taip, mūsų požiūris į gyvenimą, šeimą, meilę, vertybes labai panašus, kaip ir požiūris į santykius, aferas ir mažas nuodėmes. Bet mes skiriames tik vienu esminiu dalyku - nors mūsų nuomonė apie vyrus yra vienoda, bet mes visos renkames juos skirtingus. Turbūt niekada mūsų tarpe neatsitiks taip kad, įsimylėsime ta patį vyrą ar spręsime dilemą ar būtų gražu susitikinėti su kitos ponios buvusiu. Visų mūsų vyrai buvo be galo skirtingi, tiek išoriškai, tiek savo vidumi.
Ponia visuomet renkasi tik tobulos išvaizdos vyrus, tarsi nužengusius iš vogue viršelio, pasipuošusius iki saldainio popieriuko blizgesio tobulumo, tik kokiais nedaugiau penkiais metais už ją vyresnius, kupinus pasitikėjimo savimi ir nuolat apsuptus moterų dėmesio. Manieji visuomet būdavo savotiški ir be galo mieli kvaištelėję meniškos sielos kūrėjai, patys to net nesuvokdami įkvėpdavę mane kažko ypatingo, ar vyrai iš to man nepažįstamo ir nevisada suvokiamo IT pasaulio, aišku nepamirštant profesinės silpnybės - tų, kurie susiję su politika. Bet visi jie buvo kažkuo man ypatingi, tiek charakteriu tiek ir savo išvaizda išsiskiriantys iš tūkstančio kitų, kažko naujo visada ieškantys, pasiklydę tarp savo norų, galimybių, besiblaškantys po gyvenimą, ir ne visada žinantys ko iš jo nori. Skirtingai nuo kitos ponios pasirinkimo - labai sėkmingų verslininkų ar kitos veiklos genijų, žymiai vyresnių, be galo pasitikinčių savimi ir mokančių tą parodyti, besididžiuojančių savo sukurta gerove ir gyvenimo būdu.
Ir štai mes esam tokios, trys draugės, trys ponios, trys moterys trokštančios visiškai skirtingų vyrų. Galbūt taip ir geriau, nes tuomet gyvenimas tik įdomesnis.

Dramos karalienės ponios

2009-04-10T15:26:00.007+03:00

Šiandien draugas po ilgų diskusijų man pasakė: Jūsų moterys, ponios mano, Jūs tiesiog nesugebat gyventi be savo dramų. Iš pat pradžių labai supykau ir įsižeidžiau, bet vėliau iš tiesų apie tai susimąsčiau. Galbūt mes jau be dramos, kuri susijusi ypač su vyrais, nebeisivaizduojam savo gyvenimo ir pačios ją kuriam, tam, kad būtų ta nuolatinė intriga, susižavėjimo ir nevilties jausmas, jausmai ir aistros. Pabandžiau mintimis greitai peržvelgti visų mūsų ponių dramas ir dėl jų išlietas ašaras ir nuotaikai pakelti bei skausmui numalšinti išgertus šampano butelius. Mums desperatiškai reikia vyrų, kurie rodos yra vieninteliai nesuviliojami visam pasaulyje, o tai suvokdamos dar labiau jų norime, mes susidedam su vyrais, kurie vedę ir grįžta pas savo žmonas ir kartais dėl to save graužiame. Mes būnam su vyrais nors jau iš pat pradžių būna aišku, jog santykiai pasmerkti pasibaigti nelaimingai. Mes garsiai šaukiam vyram, kad nenorim jokių rimtų santykių vos juos sutikę, nors giliai širdyje tik apie tai ir galvojam, o vėliau gailimės, kai niekas ryte nepaskambina. Mes atstumiam visus mielus ir bent kiek patinkančius vyrus, nes bijome juos įsimylėti ir vėliau likti įskaudintos. Mes susidedam su visokiais aferistais, pačios tai žinodamos, o atstumiam tuos mielus ir paprastus vyrus, kažkodėl...Aš pati palikau tokį mielą ir nuostabų vyrą, kuris tiesiog svaigo dėl manęs, nes tą akimirką man jo net nereikėjo, bet dabar kai juo susižavėjo viena mano pažįstama ir netikėtai po kelių mėnesių pamačiau jo nuotrauką žurnale man jo staiga prireikė taip baisiai ir labai, bent vienam vakarui. Ponia X net nekreipė dėmesio į jaunuolį, tol kol šis nepareiškė grįžtas gyventi pas savo buvusią. Po šių žodžių jis tapo jos geidžiamiausias. O ką jau bekalbėti apie visa kita. Net Šekspyras nekūrė tokių dramų, kurias mes rodos pačios kuriam to net nenorėdamos, nes galbūt kitaip ir nebemokam gyventi. O galbūt todėl, kad tiesiog visos keturios kažkada nuoširdžiai ir beatodairiškai iš tiesų mylėjom tą vieną savo tobulą vyrą ir iki šiol nei viena iš mūsų nesutikom to kito. Taigi mieloji drama, tu neišvengiamai mūsų ponių karalienė šiuo metu esi.

Dešra | pirmoji šio sezono ir labai laukiama

2009-04-06T18:38:00.004+03:00

Šilta vasaros popietė ar pavakarys, pradeda rinktis žmonės, putoja džiaugsmingai atidaromas alus, išauna atidaromo šampano kamštis, pakvimpa užkurta ugnimi. Kuo toliau, tuo šurmulys tampa garsesnis - vyrai įsivelia į karštas diskusijas apie sportą, mašinas ir dar velniai žino ką, tik jiem suprantamo, nepamirštant aptarti praėjusio savaitgalio baliaus, moterys plepa apie madas, vyrus ir kas vis dažniau pasitaiko mūsų tarpe - vaikus . Netrukus pasirodo ir šeimininkas, nešinas puodu marinuotos mėsos. Greit atsiranda pagalbininkų, padedančių suverti mėsą ant iešmų. Ant įkaitusių anglių pradeda varvėti kepamos mėsos sultys ir riebalai, suvilioti nuostabaus aromato pro langus ima kaišioti galvas smalsūs kaimynai. Skanus maistas, gera kompanija, dūmais persismelkę rūbai...ar gali pasaulyje būti kas nors nuostabesnio? Turbūt nelabai, todėl šiandien ir bus kepama pirmoji šio sezono dešra @vaitekoniai. Nors aišku deršos ten nebus nė kvapo, ją pakeis krevetės, lašiša, curry visčiukas, daržovės ir kiauliuko vėrinukai. All made by me, nes labai labai pasiilgau kepamos dešros ir viso to, kas būna kartu su ja.

My dearest love

2009-03-27T10:41:00.004+02:00

Bali ir Singapūras - mano nusipelnytos atostogos

2009-02-25T00:18:00.008+02:00

Galit pavydėti ir graužtis nagus - išvažiuoju atostogų į rojų. Manau, kad neklystu su žodžiu rojus - bent jau man užtenka pažiūrėti į nuotraukas vien tik savo viešbučio, jau net nekalbant apie visa kita. Foto reportažas ir įspūdžiai po dviejų savaičių.

Ekspermentinis profesijos keitimas - padavėja

2009-02-24T00:02:00.006+02:00

Niekada nemaniau, kad teminis vakarėlis gali būti toks smagus. Bet persirengus padavėja, gavus tikrųjų restorano padavėjų leidimą ir aptarnaujant mūsų penkiolikos žmonių dvigubą gimtadienį švenčiantį staliuką seniai taip gerai nepraleidau laiko. Eksprerimentas tikrai pavyko - nei vieno išmesto padėklo, išpilto gėrimo ar nepatenkinto kliento. Tik daug gerų emocijų, kompliementų, siūlymų keisti profesiją ir nemaži arbatpinigiai .

P.S. ačiū mielosios mano rene padavėjos, Jūs pačios geriausios :):):):):)

Mini deshros ir išsitaškiusios obuolės

2008-11-24T11:18:00.005+02:00

Penktadienį visi keliai vedė į Fėjas pro InVino po Rene. Atšvetę Rene René Magritte gimtadienį, elegantiškai pasištirinę kaip moko Sigutis, išgėrę Deus, GĖRIS, visiškai rekomenduoju pabandyti visiems, ir pabaigę žudyti kalę krizę su tradiciniais Kwak ir Karmeliet net neturėjome kitos minties kai tik nukeliauti į InVino. Mano nesėkmei lyg žinodamas ten manęs laukė jaunuolis ir butelis Cote Du Rhone, po kurio su mildute net nebebejodamos patraukėm į fėjas. Tekila, gin, draugai, piligriminė kelionė į rūsį su jaunuoliu ir yspūūdingas vakaro finišas. Neišvengiamai. Šeštadienį neišvengiamai dešimtą ryto jau dirbom, tad po įpūdingo penkatdienio tundros atsibudo sunkiai. Bet..., kadangi vakare laukė taip seniai laukta mini deshra, viskas greitai pasitaisė. Išsitaškiau kaip tikra obuolė su visais kitais išsitaškiusiais kai kuriais jau labai seniai nematytais obuoliais. Pati pradžia - pre-party, pradžia - amenų broliai ir finišas ko labai laukiau Klute ir mano favorite "only memory is a good one". Grižtant namo pradėjo velniškai gražiai snigti. Pirmąjį sniegelį sutikau su šeima. Tai, kas man svarbiausia. Nuostabus savaitgalis ir puiki jo pabaiga.

Beaujolais naktis | Krizei kalei galva nukapota

2008-11-20T11:24:00.009+02:00

VIENA MINUTĖ PO VIDURNAKČIO. Skambant La Marsellaise ir atsikimšinėjant gelytėmis apipaišytą butelį dalyviai, pasiruošę krizei kalei nukapot galvą, pašaukė "Le Beaujolais Nouveau est arrivé!" ir pradėjo balių . Ne ką kitą pati veikiu jau gerus penkerius metus naktį iš lapkričio 19 į 20-ąją. Šį kartą dar ir tradiciškai InVino. Kaip visada božolė buvo gera, su ja manau puikiai tai KALEI KRIZEI NUKAPOJOM GALVĄ, kuri mus puolė!!! Iki skausmo pažįstamas jaunas l3 % laipsnių vynelis, nuo kurio greitai juntamas poveikis, pylėsi per kraštus, o atsižvelgiant į tai, kad visi belaukdami božolės vidurnaktį išgerė ne vieną butelį vynelio, buvo labai smagu. Smagu dėl tų pačių mielų tradicinių draugų, atmosferos, beaujolais ir pačios tradicijos. Beje pirmą kartą į Lietuvoją atvežta balta Beaujolais visiškai pateisino mano lūkesčius. So so laukiu kitų metų. Ir visiems besąlygiškai rekomenduoju paragauti, ypač kol vynelis dar visiškai jaunas.

French cuisine | Prancūziška tradicinė virtuvė, kurios nepažįstam

2008-11-05T15:30:00.004+02:00

Prancūzų virtuvė man visuomet buvo neatsiejama nuo gurmaniškų antienos patiekalų, sraigių, žąsų pašteto, varlių kojelių, traškios bagetės ir vyno. Ir tas vaizdas nesiketė viską mano gyvenimą, nors anksčiau Prancūzijoje praleisdavau daugiau laiko nei budama vaikas pas senelius: gyvenau, dirbau, lankiau mokyklą. Bet paskutinė mano kelionė į Paryžių ir Loire regioną padėjo atrasti visai kitokią šios šalies virtuvę, tik labai gaila, ji nė truputėlio manęs nesužavėjo. Ir blogiausia, kad su ja mane supažindino tikras, gerai gyvenantis prancūzas. Jei tai būtų buvęs kažkas kitas, niekuomet nebūčiau patikėjusi. Taigi mano naujieji atrasti tradiciniai-nacionaliniai prancūzų virtuvės patiekalai:
Cassoulet - kiaulienos dešrelės, kiauliena, kartais aviena ir kiaulė orda(skūra) troškinta su baltomis pupelėmis. Skonis nenusakomas, vaizdas nesukeliantis apetito, bet populiaru.
Choucroute - vyne troškinti kopūstai su svogūnais, dešrelėmis, kiauliena ir šonine. Deja užgeriama alumi, o ne vynu.
Boudan - kraujinai vėdarai su obouliais arba boudan blanc, kraujiniai vėdarai su obouliais ir pienu. Valgoma su bulvių koše ir vyneliu.
Baltosios salotos - identiškas patiekalas mūsų baltai mišrainei.
Silkė - !!!! maniau, kad toks dalykas prancūziškam meniu net neegzistuoja. Dabar ypač populiaru valgyti su karštom bulvėm.

Aišku prie viso to be abejonės bagetė ir vynas. Bet bent jau man tai nė truputėlio neprimena delicious french cuisine.

Ką aš sužinojau per savaitgalį

2008-11-03T22:39:00.008+02:00

Penktadienį:

SuisideDJ yra gerai. That includes: iš esmės visa esmė yra jų puiki muzika, labai įdomi vieta (Tolerancijos centras), plius bonus - galima buvo atsinešti savo gėrimus.
Labai naudinga prieš renginį išgerti gatvėje, gali sutikti draugų draugų, kurie įsives tave į renginį nemokamai kaip savo merginą.
Šeši buteliai "Bobelinės" keturiem žmonėm pre-party yra šiek tiek per daug.
Išgėrus pirkti vaikiškas knygeles pavojinga. Reali galimybė prarasti saiką.
Labai smagu yra sutikti draugų, kurie gali gauti seniai apyvartoje nebeesančius bilietus i renginį.
Nemokamo alkoholio vis dėl to dar būna. Žalios devynerios liejosi per kraštus su šampanu "Silver Sky" Helios n-jame aukšte besiklausant MJ Cole. Buvo totally free gėrimų fiesta, jausmas - totally amazing.
SupaDevynios buvo labai gerai. Must be in next time. Ir nežinau ar dėl muzikos, ar dėl kompanijos, ar dėl spalvotų devynerių, ar dėl atmosferos.
Jeigu vyras, kuris nors ir turi merginą, paima tave už rankos, nelauk nieko gero.
Jeigu tas pats vyras, kuris laikė už rankos, pabučiuoja, būk tikra, kad turi dar ir kitokių minčių.
Būk tikra, kad jau geriau su juo nebevažiuoti niekur. (Tik deja žinojimas ne visada priveda prie teisingo poelgio).
Sąžinės balsas visvien kažkada prabyla, ar dėl to, kad jis turi merginą, ar dėl šimto visokių priežasčių ar dėl to, kad mato jūsų draugai, o faktas, kad darai kažka nelabai gero jau kaip ir neišvengiamas. That meens nesu dar beviltiškai nedora.
Tokiu atveju prabilus sąžinei geriausiai išgerti kokteilį prie baro ir susirasti draugų, kurių tu dar nepažįsti.
Absento fėjos yra visada gerai.
Jeigu vyras neturi žiedo ant piršto dar nereiškia, kad jis jo neturi kišenėje.
Vakaro geriau neužbaigti ir ryto nepradėti su draugais ir Finlandia prie Woo.

Šeštadienį:

Spalio 31-ą drąsiai galima kelti didelį balių, nes lapkričio 1-oji - vėlinės, diena, kai tikrai niekas nesako, kad turi jaustis gerai. Nors jau ir iš anksto aišku, kad taip ir bus ir dar greičiausiai gresia aukso puodo loterija, (Scorps išmintis). Deja to paties, kuris baliavojo su manimi penktadienį.

Sekmadienį:

Rene jau beveik tampa klasika.
Gin & Cranberries yra delightful atradimas. Must drink this more.
InVino gali atsivesti šuniuką. Ačiū Smilgyte ir jos mielas šeimininke.
Arba vyrai pasidarė drąsesni arba aš tiesiog žavingesnė su amžiumi, nes du vyrai per vakarą paprašė mano telefono numerio. Miela.
Beveik negaliu bendrauti su vyrais, kurie panašūs į mano buvusius. Made double check, getting close to fact.
Per dvi dienas paryčiais įmanoma išsikviesti tą patį taksistą, kuris veža tave namo su tais pačiais išsitaškiusiais draugais, už kuriuos tu sumoki. Paguodžiantys jo žodžiai: "Sunkus Jūsų gyvenimas panele tu tais vyrais". Taikliai pastebėta taksiste Pranai, bet ir pati žinau :)

Sužinojimų savaitgalis is over.

IBIZA trip day #1 | Kelionė ir Barcelona

2008-08-05T12:12:00.012+03:00

Pagaliau pradedu vykdyti savo pasižadėjimą visiems draugams aprašyti legendinę mūsų kelionę su Martinkute į Ibizą.

Rytas prasidėjo manau labai tradiciškai atsižvlgiant į du esminius faktus: aš ir martinkutė, mes skrendam į Ibizą. Kadangi nei viena Lietuvos firma į Ibizą neorganizuoja jokių kelionių, skirtingai nuo kasdien skrendančių perpildytų lėktuvų į Turkiją, teko ieškoti kitų variantų. Geriausias ir pigiausias susisiekimas iš visos Europos yra per Barceloną, Milaną, Londoną, blogiausiu atvėju – Frankfurtą. Geriausias variantas mums išėjo per Barceloną, įvertinant tai, kad martinkutė niekada nėra ten buvusi ir tarp skyrdžių turėsime laiko kultūrinei ir pramoginei programai. Kitą kartą skrisdama į Ibizą pasirinkčiau tą patį skrydį į Barseloną, tik bilietus pirkčiau ne prieš dvi savaites, nes aišku, kad permokėjom dvigubai. O pats skrydis Barcelona-Ibiza kainavo tik 36 eurus, vien tik Spainair, skraidinantys pigiausiai, siūlo keturis skrydžius per dieną tinkančiu laiku. O šiap iš Barselonos į Ibizą lėktuvai skrenda kas 20 minučių. Aišku nebūtų Lietuva didelis kaimas, jei nebūtume orouoste susitikę pažįstamų ir dar skrendančių tuo pačiu lėktuvu – Darių su mergaite ir bendramokslį Marių, kurie visiškai nesusižavėjo mūsų kvietimu pasivaišinti gėrimais lėktuve. Tad likusios dviese atidarėme savo bufetą šalia mielos močiutės sėdėjusios šalia mūsų – „Palanga“, „Dainava“, „Trejos devynerios“. Skrydis praėjo labai greitai, o Barcelona pasitiko mus karščiu ir suvokimu, kad atostogos jau prasidėjo. Daiktus užrakinome saugykloje ir patraukėme į miestą. Kadangi turėjome tris main point, pradėjome nuo kultūrinės programos dalies – Famillia Sagrada. Didelis pliusas Barcelonai už itin paprastą ir labai patogią susisiekimo sistemą. Famillia Sagrada buvo nuostabi, tokia pati kaip tuomet kai būdama dešimties metų pirmą kartą ją pamačiau. O atsisėdus šalia esančiame parke ir išgėrus dar iš namų atsivežto sidro iš tiesų suvokiau, kad esu Ispanijoje: saulė, temperamentinga ispanų kalba, kurią girdėjau iš visų pusių, kataloniško stiliaus namai ir tas fantastiškas jausmas ir dvasia, kuri visą laiką apima mane esant Ispanijoje – hola amiga, aqui es Espania. Antroji destination buvo – Las Ramblas, gatvė , kuria praeina kiekvienas turistas, jos gale uostas, kuriame kaip tikros lietuvaitės išgėrėme flečkutę lietuviško brendžiuko. Pasidarė ne tik gera, bet ir labai linksma. Turistinė programa tęsėsi toliau mielomis senamiesčio gatvelėmis, mūsų laimei ar nelaimei atvedusiomis mus iki žydų-indų parduotuvės. Taupumo sumetimais nusprendėme, kad vynas yra geriau nei vanduo, nes tiesiog kainuoja pigiau, nors giliai širdyje žinojome, kad taip nėra. Už dešimties metrų suradome nerealų parkelį šalia miesto sienos ir gynybinio bokšto, kurime kažkas rengė vakarėlį ir grojo fantastišką house. Buvo lyg Ibiza pre-party. Vynelis mus visiškai sulinksmino, bet ekskursija tęsėsi toliau: katedra, biblioteka. Iki pirmos parduotuvės, kurioje martinkutei būtinai reikėjo nusipirkti diržą - didžiulį, raudoną ir dar su prisegtom gėlėm. Bet vėliau supratau, kad tai nėra blogiausia, ką gali užsimanyti pirkti martinkutė išgėrus. Pirkinį dera aplaistyti – širdis džiaugėsi suradus En Cortes Ingles, didžiausią prekybos tinklą Ispanijoje, kuris prekiauja mano favorite drink – sherry, labai specifinio skonio vynelis iš Andalusia regiono. Jį kažkada atradom su jaunuoliu keliaudami po Andalusia ir turbūt nebuvo nei dienos, kuomet negerėm šio gėrimo. Visiems iš tiesų labai rekomenduočiau paragauti, jo būna netgi keturių rūšių, bet tikrai verta. Išgėrus dar vieną butelį, patraukėme vakarieniauti – vino de la casa, paelija. Atrodė, kad Ispanijoje jau esame kokią savaitę. Bet laukė dar trečiasias hot spot, kad Barselonai galėtumėm padėti pliusą – Jasikevičiaus bariukas „13“. Pakeliui mildužė vos nenusipirko PRADA už 20 eurų – „Lady how much you pay, real PRADA“. Nors visagalis google, man tiksliai parodė žemėlapyje, kur yra bariukas, t.y. trys blokai nuo vietos, kur vakarieniavome, bet po trijų butelių vynelio ir brendžiuko taip paprastai jo nepavyko surasti, nes visagalio google žemėlapį sugabėjau palikti lagamine. Bet nėra to bloga, kas neišeitų į gerą. Bevaikščiodamos senamiesčio gatvelėm atkreipėm dėmesį, kad visi turistai vaikšto su raudonom skardinėm, o aplink juodaodžiai bėgioja su tokių skardinių blokais. „SEX BEER“ – išgridom siūymą. Pasidarė įdomu and then martinkutė padarė best ever deal: „how much?“, „1 euro“ – „Yes“. Pasukome už kampo jo išgerti ir še tau prieš mūsų akis – bariukas „13“. Nežinau ar dėl išgerto gėrimų kiekio, bet alus buvo labai skanus. Ir be to lydėjo mus visą kelionę. O bariukas visiškai sužavėjo: kokių 30 kvadratinių metrų, pilnas savų pažįstamų, groja nerealus didžėjus, barmenas maišo ypatingai skanius kokteilius po 7 eurus!!! Jei toks baras būtų Lietuvoje be abejonės į jį nuolatos eičiau. Po mojito ir daiquiri nusprendėme dar pasišlaistyti po miestą. Vėl išgirdom milijoną siūlymą: sex beer, drugs, do you want sex?. Kažkaip magiškai sugebėjome susitikti du ispanus ir nusigrūsti į „Karma“ club. Buvo labai smagu, tik gaila, kad jau buvo 4 ir kažkokiu magišku būdu reikėjo nusigauti į orouostą. Du faktoriai visiškai apsunkino šį veiksmą: reikėjo skubėti, nes lėktuvas į Ibizą turėjo būti po poros valandų ir dar reikėjo pasiimti savo lagaminus, ir buvome kaip sakant nemažai išgėrusios. Pasitelkiau visas savo ispanų kalbos žinias ir sumokėję 25 eurus po 15 min. jau buvome orouoste. Nors kojytes jau pynėsi ir šlaistėmės kaip reikiant šiap taip nusigrūdome iki reikiamų vartų. Spainair darbuotojai matyt pasirodėme tokios girtos, kad ji kelis kartus pakartojo boarding laiką ir juodu markeriu užrašė vartų grupę M5. Dar suvokėme, kad reikia skubėti, tik nesuvokėme, kad einam ne ten, nes darydamos domestic flight praėjome pasų kontrolę ir dar plius šengeno erdvėj!!!! Ir tai visai neatrodė keista. Muitininkė pasakė „ Aufidierzen Milda“. Pradėjome ieškoti savo vartų, bet kažkodėl visi skrydžiai iki 9 ryto buvo international – berlin, new york. Nieko, nieko, palauksime nusprendėme, nors iki skrydžio liko 20 min. Nusipirkome kavytės, fantos, pradėjo magiškai judėti šokolado popieriukai, juokas liejosi per kraštus. Penkios minutės iki skrydžio – kažkas ne taip. Klausiu informacijoj, o mergaitė man laužyta anglų kalba pasako – jūs praleidote savo skrydį, jūsų vartų grupė M3. Prasidėjo bėgimo maratonas su viltimi dar spėti – ir turbūt nebuvome pirmos tokios, nes lėktuvas laukė mūsų, matyt į tokius skrydžius pastoviai kas nors vėluoja. Taip vargais negalais sėdėjome lėktuve ir suvokėme, kad už pusvalandžio skrydžio - mūsų svajonių IBIZA. Taip, gyvenimo afera tik prasideda.

Jūs spaudoje | Jaunuolio nuotrauka

2008-07-30T09:41:00.004+03:00

Kažkada jaunuolio daryta mano nuotrauka - pas kažkokią mielą italę bloge. Džiugiausia, kad blogo spalva labai miela ir visiškai nėra žodžio politika ar partija.

Ar gali pamiršti, jei negali atleisti

2008-07-27T23:15:00.006+03:00

Visada tikėjau, kad geriau jau gailėtis tai, ką padarei, nei to, ko nepadarei, bet ilgainiui suvokiau, kad gailestis yra beviltiškas, nes niekada nebepakeisi to, kas buvo. O geriausia pamiršti padeda kai pagaliau pats sugebi atleisti. Savo klaidas, poelgius, žodžius, aferas...Ne kaltinti save, kitus ar likimą, o atleisti. Atleisti sau, likimui, mylimam žmogui, kažkam, kas tave įskaudino, sudaužė širdį ar sugriovė gyvenimą. Ir iš tiesų tik tuomet, kai atleidau sau ir likimui, sugebėjau pamiršti tą skausmą, kurį suteikė kažkada mylėtas žmogus ir jį patį.
Puikus to pavyzdys - vaikystė. Niekada nepamiršome vaikystės skriaudų ir skriaudėjų, kurie mus pastūmė, neleido į smėlio dežę ar atėmė žaislą, tik todėl, kad nesugebėjome jiems ateisti. Nes buvome vaikai, bet dabar...
Taip gyvenime rodos pamiršau daugybe dalykų ar tiesiog nustūmiau juos giliai iįprisiminimus, bet pasirodo klydau. Jei pamiršai tu, nereiškia, kad pamiršo ir kiti. Nesuvokiu kodėl, bet savaitgali, tikiu nors visai to nenorėdamas, mano draugas priminė man tai, kad rodos jau seniai buvau pamiršus, jau net ir nemanydama, kad gali prisiminti kiti. Keli ištarti žodžiai rodos sugebėjo mane taip stirpriai užgauti, kaip nemaniau, kad kada nors ir galės. "Tu pati kalta". Teisingai, tik už tai, sau jau atleidau

Ar mes tapome karta išlepinta pasirinkimo laisvės, kuri vis labiau ir labiau negali išsirinkti

2008-05-27T09:16:00.006+03:00

Vaikystėje nuolatos girdėdavau kaip mus, ambasadorių darželio vaikus ir mokyklinukus , besimokančius prancūzų kalbos vietoj lietuvių, vadinadavo spoiled children. Tada labai pykau ir iki šiol su tuo nesutinku, galbūt daug kas mums tuomet buvo lengviau, bet anaiptol ne viskas, o turėdami kažko daugiau, neturėjom to, kuo džiaugėsi kiekvienas paprastas kieme žaidžiantis vaikas. Bet vis dažniau pagalvoju, kad tuomet tebuvome maža kompanija spoiled children, kuri kartu su visa karta tapo spoiled generation (tiesiog negaliu surasti tinkamo lietuviško žodžio tam). Spoiled by choices generation, unable to chose. Ir pasakykite man kas nors nuoširdžiai, jog taip nėra. Rodos tapome karta, kuri tokia išpuikinta pasirinkimo laisvės ir galimybių, jog tiesiog nesugebame nieko pasirinkti, lyg tikėdami, jog galime turėti viską. Norime būti puikios darbuotojos ir tuo pačiu stropios studentės, kilti karjeros laiptais ir auginti vaikus namuose, būti puikios namų šeimininkės, laukiančios po darbų grįžtančių vyrų su vakariene ir išlygintais marškiniais, bet norime ne mažiau nei vyrai prisidėti prie šeimos finansinių išteklių gausinimo dirbant, kovojame už lygias teises darbo vietoje ir visuomenėje, bet trokštame būti globojamos vyrų ir tvirtai laikomos jų glėbyje, norime būti ištikimos savo vyrams, bet neatsilaikome pagundoms flirtuoti su žavingais vyrais ir pasijausti geidžiamos. Galime būti bet kuo: kosmonautėmis, karininkėmis, prezidentėmis, susitikinėti su vedusiais ar už save dvidešimčia metų vyresniais vyrais. Rodos ir pati negaliu pasirinti ko noriu. Noriu dirbti ir pagaliau pasiekti savo išsvajotą daktaro laipsnį, noriu savo srityje pasiekti daugiau, nei pavyko mano kolegėms, bet noriu užauginti laimingus vaikus, kurie prisimins, kokia rūpestinga buvo jų mama, kepdama jiems sausainius ir vesdama juos i darželį, noriu būti ištikima mylimam vyrui, bet ir pasiduoti flirto žavesio akimirkai su nepažįstamais vyrais. Kažkada galovau, kad galbūt tai kažkokia jaunatviško nesusivokimo laikinumo būsena, bet veliau suvokia, kad panašiai mąsto ir draugas, kuriam 32 ir kuriam 41. Tokia pasirinkimo laisvė, jog nebegalime nieko pasirinkti, vieno iš daugybės mums siūlomų likimo galimybių ir gyvenimo būdų. O gal tiesiog užaugome ta karta, kuri gali turėti viską?

Mika & Timis affair | Mikutės ir Timio mažutė visiškai neslapta afera viešoj vietoj

2008-05-21T12:41:00.007+03:00

Taip vakar vakare susitiko pabendrauti mano Mika ir Elijaus Timis. Vieta: Vingio parkas. Rodos pavasaris visiškai atėjo į mūsų kiemą. Susitikimą įamžinto: Scorps (Didelis ačiū tau, Gintuk) :)

Mažoji Dorotėja | Prašom eiti ir žiūrėt i savo būsimą krikštaduktę

2008-03-27T14:04:00.004+02:00

Gintautas
9:19 AM

hei ho!
9:20 AM

labas rytas, brangioji agnyt
9:20 AM

norejau pasakyt
9:20 AM

prasom eiti ir ziuret i savo busima krikstadukte
9:20 AM

www.techrojus.lt/doroteja

Negaliu prisiminti, kada kieno nors žodžiai mane privertė jaustis tokią laimingą.

Žaldokynei 60 | Jubiliejus su menku politiniu atspalviu

2008-03-19T22:31:00.003+02:00

Lygiai prieš 60 metų pirmą kartą buvo parodytas garsusis, nacionaline vertybe, tapęs spektaklis. Gėda, bet šį vakarą jį pati pamačiau tik pirmą kartą. Spektaklis iš tiesų sužavėjo savo paprastumu ir nuoširdumu. Nieko nuostabaus, kad salė plojo atsistojusi. Klasika, verta dėmesio. Bet dėmesio buvo verta ir tai, kas prasidėjo pasibaigus spektakliui. O gi aktyvi rinkimine politine propaganda. Ir ne bet ko, o LSDP. Nenuostabu, Nacionalio teatro direktorius A.Večerskis-artimas elitinės partinės veikėjos Mildos draugas, o direktoriaus pavaduotojas - svarbus partijos narys, buvęs seimo narys, prisipažinsiu kažkada buvęs žmogus su kuriuo daug bendravau. Bet kadangi laikai pasikeitė ir nebesu socialdemokratų partijos narė, pagaliau galiu kalbėti, nes anksčiau elementarus padorumus neleido kritikuoti savo kolegų. Po spektaklio į sceną vienas po kito pradėjo lipti politiniai veikėjai - Brazauskas, Juršėnas, vyriausybės kancleris, Prunckienė. Pirmieji trys - iškilūs LSDP nariai, kurie nuo scenos prabilo rinkiminiais šūkiais ir prašymais atėjus laikui palaikyti juos rinkimuose. Tik dėja pirmose eilės buvo užimtos tų, kurių jau nereikia agituoti, ministerijų klerkai ir tarnautojai bei asmeninius Večerskio kvietimus gavę žmonės, dėja tarp jų buvau ir aš, o viršuje sėdėję paprasti bilietus nusipirkę teatro mylėtojai politinius scenos virtuozus tiesiog nušvilpė. Bet jiems liūdėti nebuvo ko, nes pasibaigus spektakliui bilietų pirkėjai buvo išprašyti iš teatro, o kviestųjų svečių laukė didelis furšetas. Tik kažkaip nelabai nonorėjosi jame likti, nes tik dar kartelį suvokiau, kad politinė kova dėl valdžios tapo tokia arši, kad jai nebeliko jokių sienų. Ji netgi užlipo į kūrybinę teatro sceną. Politinis elitas užsidaro savo sluoksnyje nustumdamas paprastus žmones, vietoj to, kad būtų kartu su jais. Furetas tik elitui. Netgi rūbinės dalis buvo atskirta tiem ypatingiesiams, kurie turėjo kvietimus, o likusi paprastoji minia, turėjo stumdytis turėdama tik ketvirtadalį rūdinės. Gėda ir tuo pačiu juokinga.

Prisiminimų auka ar savęs kankintoja?

2008-02-19T00:42:00.004+02:00

Šalia manęs stovėjo nuostabus vyras ir tvirtai laikė apkabinęs, bet jo rankos, laikusios mane glėbyje, teikė ne malonumą, o skandino gilyn į prisiminimus. Užmerkusi akis mačiau ne ką kitą, o tą vyrą, kurį mylėjau. Tos rankos, lėtai braukusios per plakus, priminė jo rankas, kažkada vedusias per gyvenimą, apkabinudavusias ir laikydavusias tvirtai savo glėbyje, stipriai plakant širdžiai.
Tą akimirką nesuvokiau nieko. Dabar nesiliauju galvoti ar tiesiog vėl po ilgo laiko tapau savo prisiminimų auka ar esu tik savęs kankintoja, bijanti įsileisti naujus jausmus į širdį ir vyrą į gyvenimą ir gyvenanti prisiminimais?

Skėtis, skėtis, lietsargis | Umbrella

2008-02-10T16:56:00.002+02:00

Visą vasarą amerika alpo nuo žymiosios rihanna dainelės umbrella, nuo kurios jau po poros savaičių mane pradėjo krėsti šleikštulys, nes grojama ji buvo kas pusvalandį per visas radijo stotis, klube per vakarą nuskabėdavo min. dešimt kartų o vaikai gatvėse kramsnodami mcdonalds gėrį niūniuodavo - umbrella, umbrella...o grižus į lietuva ir pamačius net mtv baltish budulio muzikina intarpa po palme na na na umbrela iš vis nebegalėjau jos klausytis. Bet du skėčio dainos koveriai mane labai nustebino.
Ypač mielai klausosi iki šiol made by mandy moore

O bet tačiau šitas, šį penkatdienį skėčio atrastas koveris (dėka gerojo mano ramvydo), pabaliavojus kartu su mildute ir joneliu, labai pralinksmino, ir buvo klausomas iki balius pasibaigė ankstyvą rytą, tapo mano favorite.

Ir kaip tu gali nesidžiaugti, kai džiaugiasi visa Lietuva

2008-01-30T16:59:00.001+02:00

Šiandien mano kolega pasakė superinę frazę:

Ir kaip tu gali nesidžiaugti, kai džiaugiasi visa Lietuva.

Šiandien pas mus streikas

2008-01-29T15:33:00.001+02:00

Dabar rodos streikuoja visi kas netingi, kam reikia ir kam nereikia: mokytojai, daktarai, pensininkai. O vat jamėm šiandien ir su kolege bei jaunuoliu žarnausku, ištroškusiu revoliucijos, padarėm streiką. Taip kaip turi būti - nekėlėm telefono, nieko nedarėm, o aš dar ir atsidariau martini. Streikas apskritai dėl visko - kylančių kainų, dujų, žemės ūkio produktų, karo pasaulyje, blogos valdžios.

Buvo gerai, manau reikės dažniau pastreikuoti.

Poviliukas

2008-01-24T15:27:00.001+02:00

Su šakėmis versti valdžią | Kito kelio jau nėra

2008-01-23T10:19:00.001+02:00

Žinokit reikia pasiimti šakes ir eiti prie Seimo. Versti valdžią jėga, nes kitaip jau nieko nebus.

Tokius žodžius vakar ištarė mano kolega vienai moteriai telefonu, kuri skambino pasiguosti kokia valdžia bloga, kaip sunku gyventi ir kaip viskas negerai. Šitie kolegos žodžiai sukėlė juoką ir šypseną kaip ir dešimčių kitų žmonių skambučiai kasdieną su tuo pačiu tikslu: pasiskųsti ir pakeikti valdžią. Bet ir privertė skaudžiai susimąstyti: turbūt jau priėjome kelio galą. Jei kyla mintys imti šakes ir eiti versti valdžią, kaip darė nei teisių nei ginklų nei kitų galimybių neturėję viduramžių valstiečiai. Atrodo patys save įkalinom įstatymais. Valdžią renka žmonės ir ji teisėta, o renkami gali būti tik atitinkantys tam tikrus kriterijus (įstatymų, partijų). Nėra už ką balsuoti, niekas nebalsuoja, kelių tūkstančių dėka išrenkami vis tie patys. Atrodo žmonės jau beveik nebeturi vilties, kad kažkas pasikeis. Atrodo jau nebedaug lieka, kad žmonės iš tiesų netekę vilties eis paprasčiausiu būdu kovoti už savo teises ir gerovę - su šakėmis. Vis dažniau susimąstau, kad turbūt ir pati tą galėčiau padaryti. Vardant to, kuo tikiu.

Juozuko vestuvės | Daug sentimetų, gražių akimirkų ir linkėjimų laimės

2008-01-22T23:31:00.000+02:00

Seniai nepamenu tokios gražios dienos. Nors lijantis lietus ir iš niekur atsiradęs stiprus vėjas daugeliui kelė tik blogas emocijas iš mano veido, kaip ir iš daugelio turbūt sklido šypsena. Sentimentalūs žodžiai, lūpos tariančios meilės priesaiką, bažnyčioje verkianti močiutė, visi draugai giliai širdyje linkintys laimės ir du vienas kitą mylintys žmonės spindinčiomis akimis.

Kažkas, kas buvo šiandien

2008-01-16T00:14:00.003+02:00

Kažkas laikė už rankos ir tvirtai ją spaudė. Nes mylėjo. Kažkas ją paleidęs iš delno pasakė, kad tai nėra pabaiga ir paliko. Kažkas išvažiavo, kažkas irgi paliko namus, nes nebegalėjo juose būti. Kažkas nusimetė naštą, nes taip paprasčiau. Kažkas, už kurio tvirtas rankas šiandien būčiau atidavusi bet ką. Kai stovėjau prieš minią žmonių, bet buvau viena. Nes tikėjuo tuo, ką jie pasmerkė, tuo ką bus jiems buvo liepta pasmerkti. Viena su tikėjimu ir žinojimu giliai širdyje, kad tai turi būti. Kad kitaip nebus ir nebėra kelio atgal, nei į kažkieno mylimas rankas nei į kažkieno nesąžiningai valdomą partiją, pataikaujančią tiem, kas moka pinigus. Pasmerkusiam žmogų, kuriuo kažkas tiki.

Švietimo ministrė | Kažkodėl tai rodos kažkas ja nepatenkintas

2008-01-15T22:05:00.001+02:00

2008 01 15 d. 16.30 Prie Crown Plaza

Mergvakaris ir tradicijos | Viena iš jų savu noru pamiršta

2008-01-13T22:39:00.001+02:00

Paskutinis netekėjusios Jones šeštadienis. Nusprendusios atsisakyti tų dabar itin išpopuliarėjusių tradicijų trankytis po miestą limuzinu, žiūrėti į nuogą šokantį vyrą susirinkome namie. Prisiminėm visas senąsias tradicijas: kirpom nuotakos kasas, krovėm kraitį, būrėm ir prisaikdimo paskutinę savaitę nebemiegoti jaunikio namuose (čia gal jau šiuolaikiškesnė tradicija), tik iš tiesų savu noru pamiršom pačią pagridinę. Nei viena iš mūsų nenorėjo atalbinėti Jones nuo vestuvių, nors tokia dažniausiai ir turėtų būti mergvakario esmė.
Visos giliai širdyje džiaugėmės, nes Jonės akys spindėjo. Nes tas tvirtas ir stiprus jausmas, kuris sieja ją ir mylimą vyrą tiesiog tvyrojo ore. Nes jie surado vienas kitą ir tą laimę, kurios yra verti. Galbūt ir sentimentalu, bet seniai nemačiau tokių dviejų meile trykštančių žmonių.

Let me kiss you | Me with viliukas

2008-01-10T19:32:00.001+02:00

Kalėdomis kvepiantis naktinis Vilnius

2007-12-16T19:58:00.001+02:00

Šeštadienio naktis. Su sese. Katedros aikštėje. Jausmas, kad artėja kalėdos. Deja dar be sniegelio. Tylu ir ramu. Kažkas gero ir mielo.

Grįžta Martinkutė | Dvi princeses geriau už vieną

2007-12-11T22:01:00.001+02:00

Teisingai kažkada sakydavo senelis, kad dažniausiai įvertini tai ką turėjai tik tada kai netenki. Martinukutė visada buvo ta tikroji princesė, o kadangi tokių niekada nebuvo daug, jos man be galo trūko. Ir pagaliau ji grįžta namo iš Strasbūro. Šiandien šita žinia mane taip pradžiugino, kad pamiršau visus blogus dienos fragmentus. Vis dar su nostalgija prisimenu mūsų paskutines atostogas miami ir mano išleistuves. Kitas penktadienis jau suplanuots orouoste su puokšte gėlių ir plankatu: sveika sugrįžus princese.

Savaitgalis | Iš serijos visko po truputį

2007-12-09T19:33:00.000+02:00

Savaitgalis buvo geras, 10 balų iš 10, ypač šiandien po visų linsmybių, dviejų gimtadienių ir dviejų nemiego naktų buvo sunku įsivažiuoti į darbus.
Penktadienį pradėjom mano mėgiamoje, jau dešimtais metais padalyvaujamoje, prancūziškų filmų naktyje. Nors manau nakties organizatoriai šiek tiek persistengė surindami didžiąją dalį filmų, kuriuose kas nors miršta, kas nors ką nors nužudo ar būtinai taškosi kraujai, bet patį renginį vertinu gerai, ypač dėl puikios prancūziškos animacijos. Tik dėja po jo sekė ilgas ir ramus miegas iki šeštadienio pietų.
Šeštadienio pavakarę darėm Stra siurprizą gimtadienio proga. Įsiveržėm į jo naująjį butą be sienų, grindų, elektros ir su kalnais betono maišų ir cemento. Ant statybinio stalelio pavalgėm torto su sūriuku, apliejom keliom taurelėm šampano ir bobelinės. O tada ir prasidėjo didžiosios linksybės, ant mano ramvydo "pasirinkimas be klaidų". Pirtis ir balius pas jonę kaime. O tai reiškia - solidus kiekis gėrimų, kelios valandos pirty su gerai pavartojusiais draugais ir pokalbiai ne blaivių draugų temomis, nesąmoningi intarpai lauke ir keliavimas į lovą tekant saulei. Be viso to prisidėjo ir to paties gerojo mano ramvydo, žinančio kur yra sodybą, tikslaus kelio nurodymas, privertęs mus tris valandas klaidžioti miškais su draudimu kam nors skambinti, nes aš viską žinau. Bet visa tai atpirko gera pirtis, kelių butelių ištuštinimas ir taurelės pakilnojimas, nuteikės itin linksmai, palakstymas lauke nusirengus, nes anot manęs buvo labai šilta, tekanti saulė tusčiuose laukuose ir itin maloniai nustebinęs ryto miegas kaimo troboj ant čiužinio su tomuku. Po viso šito sekė ilgas sekmadienio miegelis jau savo lovoje iki scorps skambučio. Važiuojam sveikint elijų, gimtadienis.
Tai buvo iš tiesų nuostabus vakaras, kaip ir visas savaitgalis, po ilgo laiko privertęs susimąstyti apie daugelį dalykų. Vėlų sekmadienio vakarą valgant vėl naujai atrastą Danutės pyragą, gurkšnojat vynelį už elijaus 26 metus, garsiai besijuokiant juozukui, ant kelių šokinėjant mano mikutei ir aplink bebėgiojant scorpsų trimečiui ignučiui, dar kartą suvokiau koks nepakartojamas yra mūsų gyvenimas, kiekvieną dieną dovanojantis kažką naujo ir ypatingo arba leidžiantis prisiminti ir įvertinti sena ir gera. Brangius draugus, artimus žmones, mylimuosius ir nuostabų kartu praleistą laiką. Tą akimirką iš tiesų suvokiau, kad kažkur už lango jau artinasi kalėdos.

Šuniukas - čipsų mėgėjas

2007-12-08T17:32:00.000+02:00

Pastebėjau keistą tendenciją - mano mylimas šuniukas įtartinai mėgstą čipsus. Nuotraukos iš dviejų balių privertė keistai susmastyti, ką gi ten šuniukas mato ir randa sulindęs visas į čipsų pakelį. Tą keistą šuniuko polinkį amžino ir juozukas ir scorps.

Kas laukia mūsų grįžtančių namo

2007-12-08T13:58:00.000+02:00

Nežinau nieko blogiau, kaip grįžti į tuščius namus, kuriuose tavęs niekas nelaukia. Nemoku apsakyti to džiaugsmo, kuris užlieja, kai atrakinus namų duris, kažkas iškiša mažą snukutį ir puola besidžiaugdamas šokinėti ir laižyti rankutes. Tai nepakartojamas džiaugsmas, lengvai nubraukiantis pusė sunkių dienos darbų ir nuovargio.

Taip paprasta kalbėti ir pasakoti | nepažįstamam žmogui

2007-12-06T22:54:00.000+02:00

Skiriu tam nuostabiam nepažįstatam žmogui, tobulam klausytojui...
Su didžiausia padėka

Tiek daug pasirinkimų ir tiek daug klaidų gyvenime. Ir kartais tiek mažai teisingų sprendimų. Vakar pasirinkau papasakoti. Iki šiol dar nesuprantu padariau klaidą ar priėmiau teisingą sprendimą, bet esu dėkinga tam, kuris mane išklausė. Matyt tiek daug visko prisikaupė mano širdyje, kad nebegalėjau nekalbėti ir iš visų savo draugų, artimųjų, kolegų, princų ir princesių pasirinkau žmogų, kurio net nepažįstu. Ir net nesuvokiu, kaip buvo paprasta kalbėti, lengva pasakoti ir dalintis tuo, kas degina širdį. O dabar yra taip lengva ir gera, lyg atsikračius didelės baimės. Galbūt todėl, kad pasakojau žmogui, nebijodama būti pasmerkta ir nuteista, nes kalbėjau su žmogumi, kuris neturėjo jokios išankstinės nuomonės, jokių stereotipų ir kartais perdėto draugų noro apsaugoti nuo tikrovės, paguosti ir pasakyti bet ką, kad tik būtų geriau. O gal dėl to, kad pasirinkau tobulą klausytoją, kuriam esu be galo dėkinga ir kuris padovanojo nuostabią svajonę apie mažą avinėlį rankose. Ačiū tau...

And where does love goes

2007-12-06T22:27:00.002+02:00

Šiandien neglėjau liautis galvoti apie du žmones ir juos siejančius jausmus. Gal būt todėl , kad būtent gruodžio šeštąją kažkada sutikau vyrą, kurį mylėjau. Ir nesugebėjau atsakyti sau į vieną klausimą.
Kai du žmonės išsiskiria ir pasuka skirtingais keliais, kur gi eina meilė. Negi ji tiesiog sustoja ten, kur išsiskyrė dviejų kažkada mylėjusių žmonių keliai, ar ji seka pas kažkurį iš buvusių mylimųjų, o gal ir paskui abu. Suvokiau, kad ji staiga nedingsta, tad kuriuo gi keliu ji pasuka?

Jaunasis teisininkas = Arogantiškas pasipūtėlis | Iš Jūsų 671 lt. panele

2007-12-05T17:17:00.001+02:00

Visą gyvenimą nemėgau visų teisinių dalykų, o notarų biurus, su po juos šmirinėjančiais kostiumuotais jaunais vyrukais pasipūtusiais, pilnais pasididžiavimo veidais, aplenkdavau iš tolo. Niekada nesuprasdavau kaip galima imti 100 lt. už paprasto dokumento patvirtinimą, truknatį lygiai vieną minutę. Pamenu, kai reikėjo tvirtinti diplomą aplaksčiau pusė miesto, nes man jaunieji notarų padėjėjai arogantiškais veidas paaiškindavo, jog pas visus notarus reikia užsirašyti vos ne prieš savaitę. Nuo to laiko visus teisinius dalykus patikiu savo mylimam šeimos nariui.

Kol šiandien pačiai neprireikė nueiti ir padėti vieno parašiuko iki pilnos mano kolegų laimės, kurie jau tą buvo padarę. Buvo iš anksto suderinta, beje per tuos pačius kolegas. Koridoriuje lakstė gal penkti kostiumuoti nosį užrietę vaikinai, greičiausiai dar net nebaigę universiteto ir jautėsi labai "svarbus", laukė gal penki žmonės. Tačiau vaizdas, kurį pamačiau užėjusi į kabinetą mane pritrenkė: vienas jaunuolis žiūrėjo net nesislepdamas filmukus per youtube, kitas valgė Mcdonalds bulvytes, trečiasis garsiai visiems pasakojo kaip jam vis dar sekasi apgaudinėti savo merginą, ir kaip ta "dura" vis dar juo tiki, ketvirtasis aiškino telefonu, jog yra labai užsiėmęs ir negali nieko priimti, o penktasis man prieš nosį numetė kelis lapukus pasirašyti, liepdamas susirasti tušinuką ir net nepasiūlęs atsisėsti. Tada pasakė: iš jūsų 671 lt. Kai pasakiau, kad mano kolegos sumokės, man buvo atsakyta: tai ko čia iš vis einam, jei nežinot, jog reikia susimokėti už paslaugas. Tada numetė mano dokumentus ant kėdės ir pareiškė, jog esu laisva.

Tuomet susimasčiau iš kur gi tas pasipūtimas ir pasitikėjimas savimi. Negi užsidėjęs kostiumą, kurio net nemoki nešioti ir patapęs natarės padėjėju tampi kažkuo ypatingas, viršesis už kitus, galintis juos įžeidinėti. Visada maniau, kad teisė taip glaudžiai susijusi su morale ir jos normomis, gynimu teisių tų, kurie yra nekalti ir nesupranta. Bet pasirodo klydau. Matyt teisę, dabar reikia suvokti šiek tiek kitaip - pelningas verslas, nešantis gerus pinigus, nes dėka mūsų įstatymų vos ne kas antrą dokumentą turi papuošti notarės anspaudas.

Kaip pakliūti į svetimą balių | Arba padalyvauk vietoj oficialaus priėmimo nepažįstamųjų šeimos suvažiavime

2007-12-02T22:21:00.000+02:00

Šį savaitgalį netikėtai pasipylė pakvietimai į visokius priėmimus ir renginius. Nusprendžiau - šeštadienio vakaras bus praleistas Verkių rūmuose Futbolo klubo priėmime. Suplanuotas šeštadienio vakaras, suradę vietą mašinai, vienbalsiai nusprendžiam, kad priėmimas bus Verkių rūmų restorane tad ten ir patraukiam. Nustebina aplink bėgiojantys vaikai (jų būna tik per Amerikos ambasados organizuojamą JAV nepriklausomybės dienos pažymėjimą su Mcdonalds maistu ir vyneliu plastikinėse taurėse), keistos prie durų besibūriuojančios močiutės. Na pamaniau let it be, who cares, į vidų įėjus dar labiau nustebina mergaitė su home style video kamera viską filmuojanti. Na kaip visada pasivaišinam vyneliu, tik stebina keisti susirinkusiųjų žvilgsniai ir nei vieno pažįstamo veido, nors dažniausiai visuose priėmimuose nuolat dalyvauja etatiniai politikos, verslo ir kiti neaiškios kilmės dalyviai. Bebaigiant vynelį ir įsiaudrinus diskusijoms apie savivaldybės darbus prie manęs prisistato simpatiškas vidutinio amžiaus vyras su maloniu kreipiniu: susipažinkime, aš Linas, Jūs turbūt iš tos tolimos mano giminės, kurios aš nepažįstu ir nesu matęs. WTF? Tą akimirką kai prisistatau jis nuoširžiai nusijuokia ir maloniai pasiūlo pakilti į pačius rūmus, kur vyksta oficialus priėmimas, nebent norime pasilikti Kazakevičių šeimos suvažiavime. Buvo juokinga ir graudu, tik akimirką pyktelėjau ant rūmų adimistracijos už tingėjimą pastatyti nuorodas. Tik buvo keista, kokie vis dėl to nedrąsūs yra žmonės, kokį gerą pusvalandį nei vienas iš giminaičių, beisbučiuojančių močiučių ir besiglėbesčiuojančiųjų giminių iš kaimo nekreipė jokio dėmesio į du visiškai nepažįstamus žmones, uždaram šeimos baliuje. Gera pamoka: visada pasiklausk jei kyla įtarimas.
Pagaliau patekę būtent į tą renginį, į kurį ir važiavome itin džiaugėmės. Daug gėrimų, jokių babyčių ir keistų žvilgsnių. Vėliau po renginio, mano menkutis pakydimas buvo pamirštas ir išjuoktas pukomuko sofų laistymo vakare su gintuku geriant bobelinę ir žaidžiant du naujai atrastus žaidimus: pupas ir citadelę. Kažkaip patraukė čia ant stalo ir kitokių žaidimų mus.

Mazochistinis žaidimas | Ant reakcijos

2007-12-02T19:15:00.000+02:00

Labai keistas su menku polinkiu į mazochizmą žaidimas, žaistas vieną naktį, mano kaimynų nelaimei, pas mane namie, kurį atsitempė argus.

Du dalyviai: elijus ir stra
Esmė: nustojus kaukt sirenai elektra pakratomas tas, kuris paspaudė paskutinis
Tikslas: išsiaiškinti ar stra turėjo sugriaut židinį (tiksliau pečių, stra teigimu)
Išvada: stra neturėjo sugriaut pečiaus

Bendra išvada: rekomenduočiau visiems pabandyt, ypač pavartojus solidų kiekį tauriųjų gėrimų. Smagu.

A women right to shoes | no discussions and no judgment

2007-11-29T12:48:00.001+02:00

Kada mes nustojome būti tolerantiški ir pakantūs vienas kitam? Dėl pasirinkto gyvenimo būdo, pomėgių, draugų ir mylimųjų. Kodėl vis dar rodos, lyg bėgiojame po vaikų darželio smėlio dėžę ir pirštais badome visus tuos, kurie yra kitokie. Nors didžioji dalis mūsų nebeapsiriboja vien badymu pirštais, daug populiariau dabar "teisti", o apie savo priimtą teisiamąjį sprendimą garsiai šaukti ir demonstratyviai reikšti nepasitenkinimą. Kodėl visi tiek, kurie gyvena kitaip nei tu ar taip, kaip tau atrodo teisinga, yra blogi. Tuo labiau, kad kartais teisiamas ne pats gyvenimo būdas, o tiesiog pomėgiai. Kartais pagalvoju, kad tai baimė, pripažinti sau ir kitiems, savisaugos instinktas, kuo garsiau šauksiu ir teisiu, tuo mažiau galbūt girdėsiu savo vidinį balsą. Vidinį balsą teisiančiojo, sakantį, kad ir jis pats pasirinko ne tokį jau ir labai teisingą ar labai norėtą ir išsvajotą gyvenimo būdą.

Apie tai susimasčiau po to, kai mano batų spintą papildė dar viena dėžutė su šiais nuostabais, pusė atlyginimo kainuojančiais aukštakulniais. Kas mane pažįsta, tas žino, jog batai - mano silpnybė. Niekada to neslėpiau ir neneigiau. Ir štai netikėtai vieną dieną susilaukiau kritikos, daug paprasčiau pasakius buvo nuteista dėl savo pasirinkimo gyventi šimto batų karalystėj. Kelių pažįstamų, kolegių ir net kelių vyrų už pinigų švaistymą "belekam", neatsakingumą, kvailas investicijas. Bet tame teisime ir kaltinime nejučiom išgirdau mažutę pavydo gaidelę, nes moterys buvo vedusios, turinčios vaikų ir paskedusios buitiškumo kasdienybėje, tiesiog pamiršusios kaip save pradžiuginti. Jos turi teisių ir įsipareigojimų savo vaikams ir vyrams, jos turi teisę pasiimti laisvas dienas kai serga vaikas ar reikia eiti į tėvų susirikimą. O vietoj vaikščiojimo po partuotuves jos gamina vakarienę savo šeimoms, pamiršdamos skirti laiko sau. Aš jų nesmerkiu, kiekvienas turime teisę į pasirinkimą, tokį, koks mums atrodo teisingas. Bet tikiu, kad daug moterų mane supranta, žino tą malonumą įsispirkti į beprotiškai gražius batelius ir eiti gatve. Tame yra kažkas. Kiekvienas mes turime teisių, šį kartą aš renkuosi teisę į batus, nesvarbu kokie jie bebūtų, beprotiškai brangūs, nepraktiški ar tiesiog žavingi.
No discussions and no judgment

Should or could | a right moment

2007-11-28T00:36:00.001+02:00

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kažkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Miami | me, sister and martinkute

2007-11-27T17:05:00.001+02:00

Kažkaip paskutiniuoju metu vis dažniau prisimenu savo mylimąjį miami, ypač po tokių blogų ir nepakenčiamų orų, kaip vakar, nei sniegas nei lietus. Turbūt dėl to mano nemėgstamojo lietaus, po kurio teko su mašina keliauti į plovyklą, su nostalgija prisiminiau 35 laipsnių karštį, malonumą važiuoti kabrioletu ir amžinas atostogas šokant salsa ir geriant mojito. Ypač su manęs atvažiavusia aplankyti martinkute.

Things you definitely don't wanna see

2007-11-27T00:22:00.001+02:00

Nekalbant apie pirmadienio sindromą, dažnai stengiuosi apsimesti, kad tai puiki darbinga diena ir visai čia nesunku po savaitgalio grįžti prie darbų. Tačiau šiandien buvo ypatingai bloga diena, pilna serijos "ko viškai nenoriu matyti" dalykų.

vakare po užsitesusio iki 8 susitikimo savivaldybėje užėjau į europos pakelti sau nuotaikos, o tai greičiausiai pataisoma batų parduotuvėje, kol nuotaikos dar labiau nesugadino šalia manęs brangių batukų parduotuvėje este besimatuojanti jaunutė fifa, šalia kurios su pilnais maišais stovėje mano pažįstamas seimo narys, beje vedęs, ir visai nesislėpdamas flirtavo su ja ir netgi ją man pristatė. Nuo kada vedę viešą gyvenimą turintys vyrai akyvaizdžiai demonstuoja savo meilužes? Nė kruopelytės gėdos visų pirma prieš savo šeimą, rinkėjus, kurie už tave balsavo ir visuomenę. Jau geriau būčiau jų iš vis nemačius.
išeidama iš tos pačios europos akis į akį susidūriau su buvusiu kolega iš gedimino 53, nuo kurio kvietimų į pasimatymą išsisukinėjau daugiau nei pusę metų, vėliau žadėdama jam pakambinti kai grįšiu iš miami. Jo skabučių nekėliau jau du mėnesius būdama namie. Buvo nemaloniai gėda. Žmogus, kurį mažiausiai norėjau sutikti.
o visą tai vainikavo rastas kažkada mylimo vyro dovanotas nuotraukų albumas , beieškant markso ir engelso kapitalo, su užrašu, kurio man niekada geriau vėl nereikėjo pamatyti labai tavęs pasiilgau Helsinki 2007 01 21. Vis dar gyvi prisiminimai ir šiek tiek ašarų.

Should or could | a right moment

2007-11-26T16:52:00.001+02:00

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kazkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Tikrovė | Priimti ją ar ne?

2007-11-26T13:43:00.001+02:00

Vaikystėje tėvai kartojo, jog geriausia schema tokia "kad išmoktum plaukti, reikia įkristi į vandenį". Gal būt iš dalies jie buvo teisūs, gal kas nors taip ir išmoksta plaukti, bet dalis taip ir paskęsta. Turbūt jau geriau priimti tikrovę tokia, kokia ji yra ,o ne norint išmokti plaukti nušokti nuo tiltelio su didele tikimybe niekada nebešlipti iš vandens. Nes deja kad ir kaip norėtume ne visada įvykiai klostosi pagal mūsų numatytas ir norimas schemas.

Demon | You are my high

2007-11-26T01:30:00.001+02:00

Duotuoju momentu man niekas neįdomu | Iš serijos "gėrimų paveikti"

2007-11-25T13:53:00.000+02:00

Daugiadienis balius | Kur baliavojau ten ir miegojau

2007-11-19T11:21:00.001+02:00

Vis dar su nostalgija pamenu tuos mokyklinius tūsų laikus. Pas kažką namie, kai tėvai išvažiavę. Šimtas žmonių, milijonas skirtingų alkoholio rūšių, po kurio laiko pradedamų maišyti ir netyčia išpilamų ant grindų, parūkymo tikslais kartojamas maršrutas namai-laiptinė, garsi muzika, nerišlios išgėrusiųjų diskusijos, dužtantys tėvų servizų indai...Kažkas būtinai visiškai prisigeria ir nuvirsta kur papuola, susimuša, užmiega, o atsikėlęs ryte nieko neprisimena. Kur gėriau, ten nuvirtau, pamiegojau ir atsikėliau.

Tą patį po ilgo laiko vėl pakartojome pas mane namie. Pradžia buvo graži - pasižiūrėjome senas nuotraukas, pasijuokėm iš to, kaip stilingai ir gražiai atrodėme prieš penkerius metus. Pabaigėme taip kaip kažkada, su griuvimais, sudužusiais indais, iki dugno ištuštintais buteliais ir nakvyne išgėrimo vietoje. Kitą rytą atsikėlę papietavome kiniečiuose ir apsilankę maximoje grįžome ten pat. Matyt per tą ilgą laiką taip buvo išsiilgę vieni kitų, kad vėl visi susirinkome pas mane. Oficialus pretekstas - Lietuvos ryto ir Žalgirio varžybos, tačiau joms net nepasibaigus ištikimieji krepšinio gerbėjai jau sėdėjo virtuvėje prie beveik pustusčių butelių. Pabaiga tokia pati.

Dviejų dalių balius, nors ir su nemenkais nuostoliais namams buvo fantastiškas. Seniai su kuo nors taip nuoširdžiai juokiausi, prisiminimai buvo tokie mieli ir gyvi, o susitikimas su žmonėmis su kuriais kartu užaugome ir diena iš dienos leidome laiką laikas nuo laiko pagirtaudami, pasipydami ir pasijuokdami paliko tik geras emocijas.

LKP CK | Taisyklės ir jausmai

2007-11-13T19:19:00.001+02:00

Šiandien apėme didžiulė nostalgija tiem buvusiem seniem laikam, kai komunistų partija tebuvo vienintelė, spalio revoliucijos metinėmis visi išeidavo į gatves, o kaip ir kur žengs Lietuva spręsdavo Maskva. Tačiau nostalgija apėmė ne tai pačiai politinei santvarkai, kurios jokiu būdu neidealizuoju ir nuo kurios nemenkai yra nuentėjusi ir mano šeima, bet tam visuomenės stabilumui, nuoseklumui, moraliniam atsakingumui ir taisyklėms, kurių visi laikėsi.
Visą šitą permasčiau po to, kai šiandien į biurą man nerealią keptos stirnos kojelę pietums atnešė gera mano pažįstama Goda Ferencienė. Jos istorija ir privertė susimastyti. Jos vyras Algirdas Ferencas, vienas žymiausių tuometinių CK veikėjų, vedė ją iš ištiesų didelės meilės, bet po skyrybų su antrąją žmona. Na ir atrodytų kas čia tokio, bet laiminga antroji santuoka buvo netoleruotina karjeros žmogui.
1974-aisiais, mirus 33 metus Lietuvą valdžiusiam Antanui Sniečkui LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo P.Griškevičius. Daugelis manė, kad pirmuoju sekretoriumi taps LKP CK narys Algirdas Ferencas, tačiau šiam greičiausiai koją pakišo tai, kad jis buvo antrą kartą vedęs, o tai partinėje nomenklatūroje nebuvo labai sveikintina. Tad A.Ferencui buvo patikėta vadovauti profsąjungoms.
Tam tikros taisyklės ir tvarka. Suvokiu, kad tai netoleruotina, kada tai liečia paprastus žmones, bet kuomet didžiausiųjų valstybių prezidentai darbo kabinete ištvirkauja su savo sekretorėm, ministrai pirmininkai apgaudinėja žmonas su nepilnametėm jaunuolėm ir vėliau turi sąžinės ir ragina rinkėjus dar kartą juo pasitikėti ir balsuoti. Turbūt šios taisyklės iš Lietuvos išnyko, pasitraukus rusų tankams, todėl dabar ir turim ką turim: buvęs premjeras vedė ilgametę savo draugę ir padovanojo jai viešbutį, dabartinis premjeras irgi vedęs jau antrąjį kartą, kaip ir buvęs Seimo pirmininkas ir nežinia kiek seino narių ypač ne iš Vilniaus laisvalaikį leidžia linksmoje mergaičių draugijoje seimo viešbuty, jau nekalbu apie kitus aukštus valdininkus. Laisva šalis, laisvas požiūrius į įvairius nuotykius ir tyliai deklaruojama pagarba ir jausmai šeimai.

Trys dienos truputį padrikai | Smulkmenos sugadinusios arba pakėlusios nuotaiką

2007-11-12T15:00:00.001+02:00

Šeštadienis:

- Konferencija apie mokesčių naudingumą. Tiksliau apie nenaudingumą Lietuvos žmonėms. Laisvosios rinkos instituto prezidento Šimašiaus diskusijos su bičiuliais partiečiais Andriukaičiu, Balčyčiu, Gyliu, Oleku. 4 val. diskusijų per kurias mirtinai pavargau ir prisiklausiau piktų kalbų. Plius kaltinimų vieni kitiems. (Bloga savaitgalio dalis)

- Vynelio taurė ir įdomus pokalbis su nauju pažįstamu. Atpirktos mano nelaimingosios valandos ir sugrąžinta gera nuotaika.

Sekmadienis:

- Ryte per langą nustebinęs baltas sniegeliu padengtas kiemas

- Vėlyvos sekmadienio mišios katedroje (keista savaitgalio dalis). Ir visai įdomiai nustebinusi (nors bažnyčioje nebuvau jau beveik 2 metus, po keistųjų aferų su kunigu), nes kunigas šnekėjo įtaigiai ir apie aktualius dalykus, o ne biblijinius epizodus, kuriems suprasti prireiktų penkerių metų biblijos studijų. (gera dalis, nes suvokiau, kad bažnyčia vis labiau stengiasi priartėti prie visuomenės)

-Po mišių vynelio butelis, sūris ir parmos kumpis. Nauja gera vieta gurkšnoti vynelį. Nerealiausias savaitgalio atradimas.

Pirmadienis:

-Pradžiugino Gintukas pasakęs, kad mano partiniai puodeliai - jo vaiko favorite:)

-Mirtinai supykdė partientė pareiškusi, kodėl po konferencijos buvo vyno, o nebuvo sulčių?????

-Mirtinai supykdė dar viena partientė atėjusi ir numetusi pareiškimą ant stalo, garsiai deklaruodama, kad išstoja iš partijos (aktyvi rinkimų dalyvė su daug po rinkimų neišsipildžiusių vilčių).

Stiklinė piramidė už 0,5 mlrd.

2007-11-10T13:37:00.001+02:00

Įkvėpta didelių ir audringų diskusijų per scorps 27 gimtadienio pažymėjimą, virtusį TV debatų studija, su reklaminėm 5 sekundžių pertraukėlem, užtvirtinant oponentų argumentus bobelinės shot ( 4 dalyviai, du buteliai bobelinės, 10 minučių ) apie Gugenheim - Ermitažo muziejų projektą vakar dar kartelį svarsčiau visus už ir prieš.
Labai seniai, daugiau nei prie 13 metų pačiai teko būti Bilbao. Pats pastatas ir jo ekspozicijos (Giorgio Armani rūbeliai, moderniausios instaliacijos ir Hiro Yamagata) man, penkių klasių dar nebaigusiai mergaitei, paliko neišdildomą įspūdį.
Čia mano nuomonė aiški - aš už muziejaus statymą. Kaip ir didelės dalies vilniečių, ypač išsilavinusių, neblogai uždirbančių. Bet drąsiai galiu teigti, kad 99 % susidarė šią nuomonę dėl itin teigiamos viešosios projekto nuomonės. Bet čia kaip dažnai būna, esame tiesiog paperkami, nors ir skeptiškai nuskambės, pamiršdami daugybę niuansų: finansinę projekto pusę (0,5 mlrd.), tapimą milžiniška viešąja gėrybe , žmonių subrendimą savo mieste turėti pasaulinio lygio muziejų, kai neturime nei vienos normalios galerijos ar muziejaus ir susimąstymą, kodėl būtent šis projektas taip aktyviai buvo pradėtas proteguoti ir diskutuojamas garsiai. Apsvarstykite, artėja Seimo rinkimai, kažkas apie tai jau buvo prabilęs anksčiau...
Aš už muziejaus statymą, bet iš tiesų apsvarstykime visus už ir prieš, sklandžiai ir atvirai, apsieidami be to šiuo atveju nereikalingo politiško korektiškumo.

Politinis korektiškumas

2007-11-09T22:33:00.001+02:00

Nors politikoje esu jau ilgą laiką iki šiol negaliu perprasti kai kurių savo kolegų pozicijos tam tikrais klausimais. Turbūt dėl to vadinamojo politinio korektiškumo, kuris mano nuomone kartais visais nereikalingas. Neneigiu, jis būtinas aukščiausiuose diplomatiniuose sluoksniuose ir yra kiekvieno diplomato kasdienybė, tačiau kai kalbame apie mūsų politikus turbūt kiekvienam iš jų iš tiesų vertėtų pamiršti šią diplomatinio korpuso taisyklę ir tiesiog išmokti kalbėti tiesiai ir konstruktyviai išsakyti savo poziciją. Turbūt tuomet būtų juos daug lengviau suprasti, ne tik kolegoms, bet ir kiekvienam žmogui. Aišku turbūt nevertėtų peržengti tam tikrų ribų ir nusileisti iki to primityvumo ir vulgarumo, kurį puikiai šiandien užmaskuoja politinis korektiškumas. Bet galbūt vis dėl to geriau žodžio laisvė ir palaipsniui atsiskleidžiantys tikrieji mūsų politikų veidai nei iškreiptoji šiandieninė politinė realybė.

Kada ateina žiema

2007-11-04T17:20:00.001+02:00

Žiema man dažniausiai būna ne kalendorinė, o ateina tada, kai supliusuoju visus šiuos punktus:

iškrinta pirmas sniegelis;
atšvenčiam dėdės gimtadienį;
šalia batelių prie lauko durų atkeliauja aukšti jojiko batai;
pažymim draugės mamos gimtadienį su trim karštais ir dviem tortais;
mano Povilas pamiršdamas išlaikytą stilių pasiskundžia, kad šalta ir užsideda pirštines;
popiečių susitikimų metu pradedam užsisakinėti karštą vyną.

Kadangi vakar pažymėjau 3 ir 4,o šiandien ++ padėjau prie 1 ir 5 tad galiu sakyti, kad žiema jau atėjo iki mano kiemo.

Penktadienio nakties Vilniuje ypatumai

2007-10-15T12:50:00.001+03:00

Pagaliau po savo grįžimo namo pirmą kartą penktadienį išsiruošiau su draugais į miestą. Labai smagu, ypač sutikti seniai nematytus tokius širdžiai mielus ir brangius žmones ir suprasti, kad Vilnius, koks jis bebūtų mielas gerokai skiriasi nuo miestų, kur praleidau paskutinius keturis mėnesius. Iš pradžių susėdome čili kaime, prie dvilitrinių alučio bokalų ir butelio baltosios su padėklėliu užkandos. Už maistą pliusas Vilniuj, už aptarnavimą pliusas Miami, dar vienas minusas Vilniuj uš tai, kad kaimas užsidarė antrą valandą ir buvom paprašyti išsiskirstyti. Patraukėm į klubą tamsta, iš kurio taip pat mus trečią paprašė išeiti. Minus minus Vilniuj už trumpas darbo valandas. Beveik niekas Vokiečių g. nebeveikė. Tik casino iš kurio mano didžiam džiaugsmui mūsų niekas nebeišprašė. Miami kai kurie klubai ir kavinės atsidaro tik pirmą ar antrą ir veikia iki dešimtos ryto. Vėliau savo noru patraukėmė į GCW, nes buvau perspėta, kad tokiu metu neįmanoma išsikviesti jokio taxi. Ir buvau nustebinta, į GCW įėjome be jokio dokumentų patikrinimo, minus Vilniuj, nes casino tikrai buvo keletas dar greičiausiai mokyklos nebaigusių vaikų, plius Miami, kur dokumentus tikrina net keturiasdešitmečius, bet už tai netenka matyti girtų niolikmečių. Pusė šešių ryto Vilniuje pasijutau kaip Las Vegase, nes žmonių buvo daugiau nei reikia, prie turbūt dvidešimties ruletės stalų, nebuvo laisvo vietų, o eilė prie kasos tikrai nemenka. Plius Vilniuj, už tai, kad ankstyvą rytą yra vietų, kur dar gerdamas kokteilį nesijauti nenormaliai, minus Vilniuj už tai, kad casino, net ir žaidžiantiems niekas neduoda gėrimų. Ir svarbiausia, kad lygiai taip pat, kaip taxi negalėjau išsikviesti trečią nakties, taip jos negalėjau išsikviesti ir septintą ryto, kol tiesiog kaip Miami išėjau į gatvę ir susistabdžiau pirmą taxi. Bet turbūt net ir labai minusuodama Vilnių, uždėsiu jam didžiausią pliusą už žmones, už buvimą su brangias draugais ir žinojimą, kad esi čia savas. To niekas niekada nepakeis...

Especially for you, Povilai

2007-10-11T15:30:00.001+03:00

Vakar su geriausiu savo draugu paragavus po solidų kiekį tauriųjų gėrimų ir smagiai pakartojus pabandom prisiminėm pirmąsias mūsų keliones kartu. Kelionė į Paryžių ir nerealioji kelionė į Vokietiją ir Amsterdamą su drei sovietischen frau. Šiandien net vėlavau į darbą, bet suradau dvi nuotraukas. Especially for you, povilai :)

Šeimos linija

2007-10-11T13:25:00.001+03:00

Jau ilgą laiką galvojau, ir ypač paskutinėmis dienomis, kodėl mane taip nuo mažens domina politika, kodėl net darželyje lipdavau ant kėdės ir visiems aiškindavau, kad Lietuva bus laisva ir gyvensim socialiai orientuotoje valstybėje. Ir kiek pamenu vaikai manęs klausydavo, nors nė velnio nesuprato apie ką aš ten kalbėdavau, o auklėtojos liepdavo patylėti, jei nenoriu, kad tėveliai turėtų problemų. Ir kodėl dabar negaliu kaip visi išvažiuoti į užsienį studijuoti, parsiduoti korporacijoms ar tiesiog įsidarbinti privačiame sektoriuje ir ramiai sau gyventi. Kodėl turiu darbą, kurio galiu netekti po kiekvienų rinkimų ir jau amžiną etiketę politikos pasaulyje - socialdemokratė paleckytė. Turbūt dar kartą atsakiau sau į šitą klausimą prieš kelias dienas radusi šią nuotrauką šeimos albume. (Mano senelis antroje eilėje per vidury)

Kokteliai

2007-10-08T15:20:00.001+03:00

Penktadienį buvau gėrimų maišytoja. Maišiau vienus iš savo mėgstamiausiųjų Margarita ir Cuba libre. Buvo skanu, smagu ir labai linksma. Kokteliai nusileido net mūsų mėgstamai degtinei, kurios aišku irgi nebuvo išvengta. Kita kartą maišysiu Long Island Ice Tea ir White Russian:)

Lost boyfriend pls call

2007-10-03T08:39:00.001+03:00

Iš amerikos grįžau ne tik aš su dovanomis. Pravėrusi tėvų namų duris radau šuniuką. Biuro kolegos padovanojo naują stalą ir krūvas dokumentų, išsiilgęs mokyklos laikų draugas penkis butelius šampano, o mama, smagiai besišypsodama, iteikė maišelį perrištą raudonu kaspinu. Marškinėliai su smagiai mane nusišypsoti privertusiu užrašu - lost boyfriend pls call.
Tačiau šį rytą prabudau nuo itin ankstyvo durų skambučio. Kelkis ir pasipuošk. Pagaliau radau tau puikią sugrįžtuvių dovaną (mano geriausias draugas). Tie patys marškinėliai su skambiu užrašu - lost boyfriend pls call. Geriau jis tau niekada nebepaskambintų. Po kelių sekunčių padėtį pataiso pasakydamas Ir pamatysi is kristalų sudėliotas žodis BOY labai greitai nubyrės, net nesuprasi kada, ir turėsi visai kitą užrašą. Šiandien į darbą išėjau pasipuošusi:)

Buvusio ministro dovana

2007-10-02T19:16:00.001+03:00

Gražus antradienio rytas. Mano mylimas raudonųjų rožių biuras basanavičiaus gatvėj. Dėlioju senus savivaldybių rinkimų dokumentus, besvarstydama, kad greitai jau ir vėl kiti rinkimai, mano mėgstamiausieji. 2008 ruduo - naujas seimas. Per duris ižigiuoja partietis su maišeliu rankose - buvęs ūkio ministras P.Čėsna. Šypsosi - smagu (nemėgstu susiraukusių kolegų), pasako, kad gražiai atrodau - dar smagiau, linksmas tiesia maišelį. Lauktuvė - itališkos geros kavos pupelių maišas. Dar smagiau, visas biuras mėgsta kavą. Bėda - neturim kavos aparato. Ministras nusivilia ir su kolega leidžiasi į diskusijas apie pirmųjų laikraščių puslapių naujienas. Kavos nėra...Per duris vėl įžigiuoja dar vienas kolega, verslininkas, dažnas biuro svečias. Paprašo kavos, kaip beveik kiekvieną rytą. Kiekvieną rytą geriate su mumis kavą, galėtumėte biurui nupirkti kavos aparatą. Jau besitikėdama išgirsti ne, girdžiu ministro balsą Aš jums nupirksiu. Po trijų valandų tas pats ministras įžigiuoja į biurą su gražia dėžute. Viduj - naujutėlis kavos aparatas.
Kad mergaitės gertų skanią kavą. Pavartau instrukciją. Garantis raštas. 3599 lt. Pagalvojau - vis dėl to dar kažkas stengiasi nudžiuginti ir padaryti kažką gera. Ačiū ministre :)

Muitai ir mokečiai

2007-10-01T13:45:00.001+03:00

Pagaliau namai. Po beveik keturių mėnesių. Kad ir kaip gerai buvo su sese floridoj namie geriau. Gal tik geriau buvo pirkti, pradedant nuo pliušinių mikių iki fototechnikos. Kadangi buvo geriau tą ir dariau. Pirkau nes buvo smagu, linksma ir pigu, netgi labai pigu, o be to laukė ilgas pageidavimų sąrašas. Kol supratau, kad reikia pakuoti lagaminus. Tada prasidėjo daiktų gražinimas ir svarstymas ar nukarpius etiketes pakankamai sumažės daikto svoris. Pagaliau susipakavau į tris lagaminus ir du rankinius krepšelius. Buvo smagu, kol supratau sedėdama San Francisco orouoste, kad Amerika vadinamoji trečioji šalis ir viską, ką turiu taip saugiai ir gražiai susipakavusi į 80 lbs. sveriančius lagaminus mano gimtoji šalis gali apmokestinti. Pirmiausiai tai grėsė mano dviem kompiuteriams, keturiems objektyvams, dviem naujiem nikon fotoaparatams. Bet vis maniau, negi savam muitininkui bus gaila, kad tautietis parsiveža kažka pigiau. Bet klydau, iš pilnutėlio skrydžio Praha-Vilnius, kurio 75 procentai sudarė skrydžio NY-Praha bendrakeleiviai, muitininkai patikrino turbut 30. Kiekvienas iš jų gavo po sąskaitą, susimokėti muitus ir mokečius Lietuvos valstybei, maždaug 25 procentus nuo vežamų gėrybių. Aš buvau ta laimingoji, į kurią dėmesys nebuvo atreiptas, nors rankos drebėjo, nes neturejau nė menkiausio supratimo iš kur reikės susimokėti maždaug 5000 litų muito mokečių. Tik praėjusi muitinę prisiekiau, kad kitą kartą tiek nebesivešiu, kad nebereikėtų drebėti muitinėj. Bet vėliau persigalvojau, nes buvo verta. Visi džiaugėsi, ypač gintukas iš kurio gavau solidų maišelį stipriųjų gėrimų. Savaitgalį pabandysim..Už tuos nesumokėtus mokečius.

Southernmost Point of the continental U.S.A

2007-06-23T19:37:00.000+03:00

Vakar su sese vakare nuėjome iki piečiausio Amerikos taško. Šventa vieta tikram Amerikiečiui. Raudonas juodai baltai geltonas stulpelis su užrašu išdidžiai skelbiantis Southernmost Point of the continental U.S.A. Lygtai būtų labai kuo didžiuotis, pagalvojome su sese. 90 miles to Cuba… Čia didelis pliusas šitai salai, nes mano mylima Kuba su Fidelio rėžimu taip arti, net iki Miami 150 mylių. Tačiau išgirdusi vienos amerikietės, rikiuonačios savo keturis beibius prie svarbaus objekto atminiminei nuotraukai, repliką vyrui, supratau, kad nuo čia Fidelio šalis žymiai toliau nei nuo Lietuvos. Žinai brangusis, kaip gerai, kad ta sala taip toli, nors net ir taip vis tiek jaučiuosi nesaugi, ką gali žinoti, ką sugalvos tas rėžimas, turbūt reikėtų daugiau karinio laivyno čia. Taip ir likau nesupratusi, ar iš tiesų ta baimė tokia didelė, kad visoje saloje, kurią apvažiuoti užtenka 30 minučių, įkurdintos trys didžiulės karinės bazės , o pakrantės sumūrintos ir aptvertos tvoromis ar tiesiog žmonės nesupranta, kad šaltasis karas jau pasibaigė.

Welcome to America

2007-06-23T19:29:00.001+03:00

Dear ladies and gentelments we have just landed in NY J.F.Kenedy airport. Turbūt iš džiaugsmo rankutėmis plotų kas penktas lietuvaitis, trokštantis nukeliauti į mikio ir dolerių šalį. Aš kaip nujausdama kažką negero rankutėmis ne plojau, o spaudžiau tašiuką su lietuviškais sūreliais ir skaniu kumpeliu ir ne veltui, nes po 10 minučių piktas muitininkas mano kumelį išmetė į metalinį konteinerį, paaiskinęs, kad kumpis kelia didelę grėsmę Amerikos žmonių saugumui ir paguodęs mane dont‘t worry you‘ll find deliciuos hamburger just on the corner after security in 4th terminal. Ir iš tiesų už kampo radome Burger King ir sausakimšą terminalą diedukų su baltais šortais skrendančių į Miami ir jaunuolių, besigrudančių eilėje į Las Vegasą. Suvalgiusios tą išgirtąjį hamburgerį ir penkias valandas pralaukusios kaip kamera atšaldytame terminale savo skydžio išgirdome turbūt nuostabiausią žinią – mūsų skrydis nukeliamas prie kitų vartų, po to vėl prie kitų, tada atidedamas 10, 30, 50 minučių, valandai ir dviem. Ir taip iš paskos gal dar 10 skrydžių. Prasideda masinė panika ir šimtai susinervinusių amerikiečių užplūsta du jaunuolius sėdinčius information. O šie pasirenka geriausią išeitį, prieš save pasideda nedidutę kortelę ir smagiai juokiasi : all flights canceled. Niekas nieko nežino ir niekas niekam nerūpi. Welcome to America:)