Lygiai prieš 60 metų pirmą kartą buvo parodytas garsusis, nacionaline vertybe, tapęs spektaklis. Gėda, bet šį vakarą jį pati pamačiau tik pirmą kartą. Spektaklis iš tiesų sužavėjo savo paprastumu ir nuoširdumu. Nieko nuostabaus, kad salė plojo atsistojusi. Klasika, verta dėmesio. Bet dėmesio buvo verta ir tai, kas prasidėjo pasibaigus spektakliui. O gi aktyvi rinkimine politine propaganda. Ir ne bet ko, o LSDP. Nenuostabu, Nacionalio teatro direktorius A.Večerskis-artimas elitinės partinės veikėjos Mildos draugas, o direktoriaus pavaduotojas - svarbus partijos narys, buvęs seimo narys, prisipažinsiu kažkada buvęs žmogus su kuriuo daug bendravau. Bet kadangi laikai pasikeitė ir nebesu socialdemokratų partijos narė, pagaliau galiu kalbėti, nes anksčiau elementarus padorumus neleido kritikuoti savo kolegų. Po spektaklio į sceną vienas po kito pradėjo lipti politiniai veikėjai - Brazauskas, Juršėnas, vyriausybės kancleris, Prunckienė. Pirmieji trys - iškilūs LSDP nariai, kurie nuo scenos prabilo rinkiminiais šūkiais ir prašymais atėjus laikui palaikyti juos rinkimuose. Tik dėja pirmose eilės buvo užimtos tų, kurių jau nereikia agituoti, ministerijų klerkai ir tarnautojai bei asmeninius Večerskio kvietimus gavę žmonės, dėja tarp jų buvau ir aš, o viršuje sėdėję paprasti bilietus nusipirkę teatro mylėtojai politinius scenos virtuozus tiesiog nušvilpė. Bet jiems liūdėti nebuvo ko, nes pasibaigus spektakliui bilietų pirkėjai buvo išprašyti iš teatro, o kviestųjų svečių laukė didelis furšetas. Tik kažkaip nelabai nonorėjosi jame likti, nes tik dar kartelį suvokiau, kad politinė kova dėl valdžios tapo tokia arši, kad jai nebeliko jokių sienų. Ji netgi užlipo į kūrybinę teatro sceną. Politinis elitas užsidaro savo sluoksnyje nustumdamas paprastus žmones, vietoj to, kad būtų kartu su jais. Furetas tik elitui. Netgi rūbinės dalis buvo atskirta tiem ypatingiesiams, kurie turėjo kvietimus, o likusi paprastoji minia, turėjo stumdytis turėdama tik ketvirtadalį rūdinės. Gėda ir tuo pačiu juokinga.
