Negi tai vyras, kuris neklysta ?

Jis visuomet šypsosi akimis, yra kupinas optimizmo ir moka vertinti gyvenimiškus malonumas, nejausdamas dėl to kaltės, dievina keliones ir vertina klasiką kaip ir aš, rodos sugeba man paskambinti ar parašyti tada, kai apie jį galvoju, neriboja mano laisvės, turi tobulas rankas, sugeba įvertinti mano naujus batelius, suknelę ir pastangas gražiai atrodyti, jo sakomi komplimentai neskamba banaliai, jis nebijo rodyti jausmų ir visuomet priverčia mane nusijuokti. Toks yra tas vyras, kurį ankstyvą rudenio popietę sutikau labai įdomiom aplinkybėm. Ir nors praėjo daugiau nei du mėnesiai rodos jis nepadrė nieko, kas man nepatiktų, dėl ko negalėčiau juo žavėtis ir vertinti jo asmenybės, bet...Kažkodėl man sunku tuo patikėti, patikėti, kad šalia yra žmogus, kuriam tiesiog neturiu priekaištų, nė menkiausios pastabos ar noro, kad jis kažką darytų kitaip. Ir vietoj to, kad džiaugčiausi, labai dažnai pagaunu save nesąmoningai tarsi laukiančią iš jo kažkokios klaidos, kažko, kas paverstų jį ne tokį tobulą. Susimąstau, kad turbūt visa tai dėl to, kad sutikau vyrą, kuris man patinka ir labiau už bet ką bijau sau tą pripąžinti, dėl daugybės priežasčių.

Tikiu, kad ne viena moteris supras, kodėl taip jaučiuosi ir rodos taip kvailai elgiuosi. Tikiu, kad ne vienas pasakys "drama queen again", bet tikiu, kad nieko čia jau nepadarysi, tai tiesiog tėra gyvenimas su visom savo spalvom.

Dainuok man vyru, mūza. Vyresniu vyru

Visą gyvenimą mane supo vyresni vyrai. Tokius vyrus aš ir mylėjau visą laiką - subrendusius, žinančius, ko trokšta iš gyvenimo, kas jiems teikia džiaugsmą ir malonumą, ryžtingus ir drąsius. Niekada nebuvau su jaunesniu vyru ir niekada dėl to nesigailėjau. Visai neseniai supratau, kad neklydau.
Paskutiniu metu mūsų tarpe atsirado naujas terminas "junioras". Dėka kelių herojų, kurie susvaigo dėl jaunų vyrų, galėčiau sakyti visiškai berniukų. Ir šiuo atvėju netgi nesuveikė mano didelis smalsumas išbandyti kažką naujo - iki praeito savaitgalio.
Bare prie manęs priėjo vyras. Mielas, bet jaunas, prisistatė ir priminė man, kas ir kur mus supažindino, nes jau buvau jį pamiršusi ir pasiūlė kartu išgerti. Labai greitai pamačiau, kaip žiba jo akys. Kaip stengiasi mane sužavėti, sudominti ir kaip nori man patikti. Kaip visuomet išgirdau komplimentus ir pagyrimus, tik šiek tiek kitokius, nei esu įpratusi. Po kelių kokteilių ir shotų jis išdrįso pasakyti, kad jau seniai yra mane pastebėjęs, bet niekada nedrįso prieiti, nes atrodžiau jam labai nepasiekiama. Tuo savo paprastumu ir jaunatvišku juoširdumu jis mane ir papirko. Bet tik tuo.
Nes net nesvarbu kaip jis stengėsi - kitą dieną, matyt išgaravus drąsai po kokteilių, jis tebuvo jaunas vyras. Jis buvo "junioras", jaunuolis, kuris neturėjo tikslo gyvenime, nežinojo, ką nori veikti, neturėjo svajonių ir užgaidų, tvirtos nuomonės, pažiūrų ir įsitikinimų. Jis nedirbo, nes daug geriau buvo gyventi išlaikomam turtinų tėvelių, be saiko juokėsi nežinia iš ko, o pagrindinis terminas jo žodyne tebuvo "tūsai". Nesakau, kad tai yra blogai, bet jis puikiai tiktų į draugus nebent mano aštuoniolikmentei pusseserei.
Dėl to aš visuomet žaviuosi vyresniais vyrais - dėl jų ramybės, ryžto, valios, saiko, pakantumo, išminties, tvirtos nuomonės, gyvenimiškos patirties ir supartimo, ko nori iš gyvenimo, kas teikia džiaugsmą, malonumą ir padeda susikurti pilnatvę.

O jei pati paprasčiausia priežastis - mes jiems nepatinkam | Skiriu M.M.M.V.I.E.A apmąstymui

Jis nepaskambina, Jis neatrašo, Jis pažada, bet neperskambina, Jis tavęs nepakviečia vakarienės, Jis tavęs neužkalbina, Jis žiūri į tave, bet nedrįsta prieiti, Jis kažkokiu tai mistiniu būdu apsimeta, kad nemato, jog bandai jį suvilioti, Jis klausinėja tavo draugų apie tave, bet neišdrįsta žengti pirmo žingsnio. Ir tūkstantis kitų panašių situacijų, kurioms mes pripažinkime visuomet surandam priežastį. Vieną iš milijono, kuri visuomet Jį, tą kažko nepadariusį vyrą, pateisina.

Jis pametė tavo telefono numerį, Jis yra nedrąsus, Jis tikisi, kad tu žengsi pirmą žingsnį, Jis nori, kad tu žengtum pirmą žingsnį, Jis nedrįsta, nes mano, jog kažką per pirmą Jūsų susitikimą padarė negerai, Jis labai užsiėmęs ir turi velniškai daug darbo, Jis išvažiavęs, Jis mano, jog tau nepatiko, Jis mano, jog reikia palaukti ilgiau, Jis neišdrįsta, nes tave visą laiką supa tavo draugai, Jis bijo būti atstumtas, Jam visą laiką nesiseka su moterimis, Jis ką tik išgyveno baisų išsiskyrimą ir jį paliko mergina, Jis bijo įsipareigoti, Jis mano, kad tu ponia, kuri niekada į jį nekreips dėmesio, Jis yra įsitikinęs, jog tokios moterys, kaip tu, niekada nebūna su tokiais vyrais, kaip jis, Jis neranda tinkamos progos, Jis nežino ką ir kaip daryti, dabar tam netinkamas laikas ir aplinkybės...
Sutikim, mes visada surasim priežastį - vienas sugalvosim pačios, kitas mums pašnibždės draugės ar ponios. Bet nei viena iš mūsų niekada nepripažinsim, kad viso to priežastis yra pati elementariausia - mes pasirinkom vyrą, kuriam mes paprasčiausiai nepatinkam. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl mums taip sunku tą pripažinti.

Dramos karalienės ponios

Šiandien draugas po ilgų diskusijų man pasakė: Jūsų moterys, ponios mano, Jūs tiesiog nesugebat gyventi be savo dramų. Iš pat pradžių labai supykau ir įsižeidžiau, bet vėliau iš tiesų apie tai susimąsčiau. Galbūt mes jau be dramos, kuri susijusi ypač su vyrais, nebeisivaizduojam savo gyvenimo ir pačios ją kuriam, tam, kad būtų ta nuolatinė intriga, susižavėjimo ir nevilties jausmas, jausmai ir aistros. Pabandžiau mintimis greitai peržvelgti visų mūsų ponių dramas ir dėl jų išlietas ašaras ir nuotaikai pakelti bei skausmui numalšinti išgertus šampano butelius. Mums desperatiškai reikia vyrų, kurie rodos yra vieninteliai nesuviliojami visam pasaulyje, o tai suvokdamos dar labiau jų norime, mes susidedam su vyrais, kurie vedę ir grįžta pas savo žmonas ir kartais dėl to save graužiame. Mes būnam su vyrais nors jau iš pat pradžių būna aišku, jog santykiai pasmerkti pasibaigti nelaimingai. Mes garsiai šaukiam vyram, kad nenorim jokių rimtų santykių vos juos sutikę, nors giliai širdyje tik apie tai ir galvojam, o vėliau gailimės, kai niekas ryte nepaskambina. Mes atstumiam visus mielus ir bent kiek patinkančius vyrus, nes bijome juos įsimylėti ir vėliau likti įskaudintos. Mes susidedam su visokiais aferistais, pačios tai žinodamos, o atstumiam tuos mielus ir paprastus vyrus, kažkodėl...Aš pati palikau tokį mielą ir nuostabų vyrą, kuris tiesiog svaigo dėl manęs, nes tą akimirką man jo net nereikėjo, bet dabar kai juo susižavėjo viena mano pažįstama ir netikėtai po kelių mėnesių pamačiau jo nuotrauką žurnale man jo staiga prireikė taip baisiai ir labai, bent vienam vakarui. Ponia X net nekreipė dėmesio į jaunuolį, tol kol šis nepareiškė grįžtas gyventi pas savo buvusią. Po šių žodžių jis tapo jos geidžiamiausias. O ką jau bekalbėti apie visa kita. Net Šekspyras nekūrė tokių dramų, kurias mes rodos pačios kuriam to net nenorėdamos, nes galbūt kitaip ir nebemokam gyventi. O galbūt todėl, kad tiesiog visos keturios kažkada nuoširdžiai ir beatodairiškai iš tiesų mylėjom tą vieną savo tobulą vyrą ir iki šiol nei viena iš mūsų nesutikom to kito. Taigi mieloji drama, tu neišvengiamai mūsų ponių karalienė šiuo metu esi.

Ką aš sužinojau per savaitgalį

Penktadienį:

• SuisideDJ yra gerai. That includes: iš esmės visa esmė yra jų puiki muzika, labai įdomi vieta (Tolerancijos centras), plius bonus - galima buvo atsinešti savo gėrimus.
• Labai naudinga prieš renginį išgerti gatvėje, gali sutikti draugų draugų, kurie įsives tave į renginį nemokamai kaip savo merginą.
• Šeši buteliai "Bobelinės" keturiem žmonėm pre-party yra šiek tiek per daug.
• Išgėrus pirkti vaikiškas knygeles pavojinga. Reali galimybė prarasti saiką.
• Labai smagu yra sutikti draugų, kurie gali gauti seniai apyvartoje nebeesančius bilietus i renginį.
• Nemokamo alkoholio vis dėl to dar būna. Žalios devynerios liejosi per kraštus su šampanu "Silver Sky" Helios n-jame aukšte besiklausant MJ Cole. Buvo totally free gėrimų fiesta, jausmas - totally amazing.
  
• SupaDevynios buvo labai gerai. Must be in next time. Ir nežinau ar dėl muzikos, ar dėl kompanijos, ar dėl spalvotų devynerių, ar dėl atmosferos.
• Jeigu vyras, kuris nors ir turi merginą, paima tave už rankos, nelauk nieko gero.
• Jeigu tas pats vyras, kuris laikė už rankos, pabučiuoja, būk tikra, kad turi dar ir kitokių minčių.
• Būk tikra, kad jau geriau su juo nebevažiuoti niekur. (Tik deja žinojimas ne visada priveda prie teisingo poelgio).
  
• Sąžinės balsas visvien kažkada prabyla, ar dėl to, kad jis turi merginą, ar dėl šimto visokių priežasčių ar dėl to, kad mato jūsų draugai, o faktas, kad darai kažka nelabai gero jau kaip ir neišvengiamas. That meens nesu dar beviltiškai nedora.
  
• Tokiu atveju prabilus sąžinei geriausiai išgerti kokteilį prie baro ir susirasti draugų, kurių tu dar nepažįsti.
  
• Absento fėjos yra visada gerai.
  
• Jeigu vyras neturi žiedo ant piršto dar nereiškia, kad jis jo neturi kišenėje.
• Vakaro geriau neužbaigti ir ryto nepradėti su draugais ir Finlandia prie Woo.

Šeštadienį:

• Spalio 31-ą drąsiai galima kelti didelį balių, nes lapkričio 1-oji - vėlinės, diena, kai tikrai niekas nesako, kad turi jaustis gerai. Nors jau ir iš anksto aišku, kad taip ir bus ir dar greičiausiai gresia aukso puodo loterija, (Scorps išmintis). Deja to paties, kuris baliavojo su manimi penktadienį.

Sekmadienį:

• Rene jau beveik tampa klasika.
• Gin & Cranberries yra delightful atradimas. Must drink this more.
• InVino gali atsivesti šuniuką. Ačiū Smilgyte ir jos mielas šeimininke.
• Arba vyrai pasidarė drąsesni arba aš tiesiog žavingesnė su amžiumi, nes du vyrai per vakarą paprašė mano telefono numerio. Miela.
• Beveik negaliu bendrauti su vyrais, kurie panašūs į mano buvusius. Made double check, getting close to fact.
• Per dvi dienas paryčiais įmanoma išsikviesti tą patį taksistą, kuris veža tave namo su tais pačiais išsitaškiusiais draugais, už kuriuos tu sumoki. Paguodžiantys jo žodžiai: "Sunkus Jūsų gyvenimas panele tu tais vyrais". Taikliai pastebėta taksiste Pranai, bet ir pati žinau :)

Sužinojimų savaitgalis is over.

Ar gali pamiršti, jei negali atleisti

Visada tikėjau, kad geriau jau gailėtis tai, ką padarei, nei to, ko nepadarei, bet ilgainiui suvokiau, kad gailestis yra beviltiškas, nes niekada nebepakeisi to, kas buvo. O geriausia pamiršti padeda kai pagaliau pats sugebi atleisti. Savo klaidas, poelgius, žodžius, aferas...Ne kaltinti save, kitus ar likimą, o atleisti. Atleisti sau, likimui, mylimam žmogui, kažkam, kas tave įskaudino, sudaužė širdį ar sugriovė gyvenimą. Ir iš tiesų tik tuomet, kai atleidau sau ir likimui, sugebėjau pamiršti tą skausmą, kurį suteikė kažkada mylėtas žmogus ir jį patį.
Puikus to pavyzdys - vaikystė. Niekada nepamiršome vaikystės skriaudų ir skriaudėjų, kurie mus pastūmė, neleido į smėlio dežę ar atėmė žaislą, tik todėl, kad nesugebėjome jiems ateisti. Nes buvome vaikai, bet dabar...
Taip gyvenime rodos pamiršau daugybe dalykų ar tiesiog nustūmiau juos giliai iįprisiminimus, bet pasirodo klydau. Jei pamiršai tu, nereiškia, kad pamiršo ir kiti. Nesuvokiu kodėl, bet savaitgali, tikiu nors visai to nenorėdamas, mano draugas priminė man tai, kad rodos jau seniai buvau pamiršus, jau net ir nemanydama, kad gali prisiminti kiti. Keli ištarti žodžiai rodos sugebėjo mane taip stirpriai užgauti, kaip nemaniau, kad kada nors ir galės. "Tu pati kalta". Teisingai, tik už tai, sau jau atleidau

Ar mes tapome karta išlepinta pasirinkimo laisvės, kuri vis labiau ir labiau negali išsirinkti

Vaikystėje nuolatos girdėdavau kaip mus, ambasadorių darželio vaikus ir mokyklinukus , besimokančius prancūzų kalbos vietoj lietuvių, vadinadavo spoiled children. Tada labai pykau ir iki šiol su tuo nesutinku, galbūt daug kas mums tuomet buvo lengviau, bet anaiptol ne viskas, o turėdami kažko daugiau, neturėjom to, kuo džiaugėsi kiekvienas paprastas kieme žaidžiantis vaikas. Bet vis dažniau pagalvoju, kad tuomet tebuvome maža kompanija spoiled children, kuri kartu su visa karta tapo spoiled generation (tiesiog negaliu surasti tinkamo lietuviško žodžio tam). Spoiled by choices generation, unable to chose. Ir pasakykite man kas nors nuoširdžiai, jog taip nėra. Rodos tapome karta, kuri tokia išpuikinta pasirinkimo laisvės ir galimybių, jog tiesiog nesugebame nieko pasirinkti, lyg tikėdami, jog galime turėti viską. Norime būti puikios darbuotojos ir tuo pačiu stropios studentės, kilti karjeros laiptais ir auginti vaikus namuose, būti puikios namų šeimininkės, laukiančios po darbų grįžtančių vyrų su vakariene ir išlygintais marškiniais, bet norime ne mažiau nei vyrai prisidėti prie šeimos finansinių išteklių gausinimo dirbant, kovojame už lygias teises darbo vietoje ir visuomenėje, bet trokštame būti globojamos vyrų ir tvirtai laikomos jų glėbyje, norime būti ištikimos savo vyrams, bet neatsilaikome pagundoms flirtuoti su žavingais vyrais ir pasijausti geidžiamos. Galime būti bet kuo: kosmonautėmis, karininkėmis, prezidentėmis, susitikinėti su vedusiais ar už save dvidešimčia metų vyresniais vyrais. Rodos ir pati negaliu pasirinti ko noriu. Noriu dirbti ir pagaliau pasiekti savo išsvajotą daktaro laipsnį, noriu savo srityje pasiekti daugiau, nei pavyko mano kolegėms, bet noriu užauginti laimingus vaikus, kurie prisimins, kokia rūpestinga buvo jų mama, kepdama jiems sausainius ir vesdama juos i darželį, noriu būti ištikima mylimam vyrui, bet ir pasiduoti flirto žavesio akimirkai su nepažįstamais vyrais. Kažkada galovau, kad galbūt tai kažkokia jaunatviško nesusivokimo laikinumo būsena, bet veliau suvokia, kad panašiai mąsto ir draugas, kuriam 32 ir kuriam 41. Tokia pasirinkimo laisvė, jog nebegalime nieko pasirinkti, vieno iš daugybės mums siūlomų likimo galimybių ir gyvenimo būdų. O gal tiesiog užaugome ta karta, kuri gali turėti viską?

Taip paprasta kalbėti ir pasakoti | nepažįstamam žmogui

Skiriu tam nuostabiam nepažįstatam žmogui, tobulam klausytojui...
Su didžiausia padėka

Tiek daug pasirinkimų ir tiek daug klaidų gyvenime. Ir kartais tiek mažai teisingų sprendimų. Vakar pasirinkau papasakoti. Iki šiol dar nesuprantu padariau klaidą ar priėmiau teisingą sprendimą, bet esu dėkinga tam, kuris mane išklausė. Matyt tiek daug visko prisikaupė mano širdyje, kad nebegalėjau nekalbėti ir iš visų savo draugų, artimųjų, kolegų, princų ir princesių pasirinkau žmogų, kurio net nepažįstu. Ir net nesuvokiu, kaip buvo paprasta kalbėti, lengva pasakoti ir dalintis tuo, kas degina širdį. O dabar yra taip lengva ir gera, lyg atsikračius didelės baimės. Galbūt todėl, kad pasakojau žmogui, nebijodama būti pasmerkta ir nuteista, nes kalbėjau su žmogumi, kuris neturėjo jokios išankstinės nuomonės, jokių stereotipų ir kartais perdėto draugų noro apsaugoti nuo tikrovės, paguosti ir pasakyti bet ką, kad tik būtų geriau. O gal dėl to, kad pasirinkau tobulą klausytoją, kuriam esu be galo dėkinga ir kuris padovanojo nuostabią svajonę apie mažą avinėlį rankose. Ačiū tau...

Should or could | a right moment

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kažkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Should or could | a right moment

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kazkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Tikrovė | Priimti ją ar ne?

Vaikystėje tėvai kartojo, jog geriausia schema tokia "kad išmoktum plaukti, reikia įkristi į vandenį". Gal būt iš dalies jie buvo teisūs, gal kas nors taip ir išmoksta plaukti, bet dalis taip ir paskęsta. Turbūt jau geriau priimti tikrovę tokia, kokia ji yra ,o ne norint išmokti plaukti nušokti nuo tiltelio su didele tikimybe niekada nebešlipti iš vandens. Nes deja kad ir kaip norėtume ne visada įvykiai klostosi pagal mūsų numatytas ir norimas schemas.

Trys dienos truputį padrikai | Smulkmenos sugadinusios arba pakėlusios nuotaiką

Šeštadienis:

- Konferencija apie mokesčių naudingumą. Tiksliau apie nenaudingumą Lietuvos žmonėms. Laisvosios rinkos instituto prezidento Šimašiaus diskusijos su bičiuliais partiečiais Andriukaičiu, Balčyčiu, Gyliu, Oleku. 4 val. diskusijų per kurias mirtinai pavargau ir prisiklausiau piktų kalbų. Plius kaltinimų vieni kitiems. (Bloga savaitgalio dalis)

- Vynelio taurė ir įdomus pokalbis su nauju pažįstamu. Atpirktos mano nelaimingosios valandos ir sugrąžinta gera nuotaika.

Sekmadienis:

- Ryte per langą nustebinęs baltas sniegeliu padengtas kiemas

- Vėlyvos sekmadienio mišios katedroje (keista savaitgalio dalis). Ir visai įdomiai nustebinusi (nors bažnyčioje nebuvau jau beveik 2 metus, po keistųjų aferų su kunigu), nes kunigas šnekėjo įtaigiai ir apie aktualius dalykus, o ne biblijinius epizodus, kuriems suprasti prireiktų penkerių metų biblijos studijų. (gera dalis, nes suvokiau, kad bažnyčia vis labiau stengiasi priartėti prie visuomenės)

-Po mišių vynelio butelis, sūris ir parmos kumpis. Nauja gera vieta gurkšnoti vynelį. Nerealiausias savaitgalio atradimas.

Pirmadienis:

-Pradžiugino Gintukas pasakęs, kad mano partiniai puodeliai - jo vaiko favorite:)

-Mirtinai supykdė partientė pareiškusi, kodėl po konferencijos buvo vyno, o nebuvo sulčių?????

-Mirtinai supykdė dar viena partientė atėjusi ir numetusi pareiškimą ant stalo, garsiai deklaruodama, kad išstoja iš partijos (aktyvi rinkimų dalyvė su daug po rinkimų neišsipildžiusių vilčių).

Šeimos linija

Jau ilgą laiką galvojau, ir ypač paskutinėmis dienomis, kodėl mane taip nuo mažens domina politika, kodėl net darželyje lipdavau ant kėdės ir visiems aiškindavau, kad Lietuva bus laisva ir gyvensim socialiai orientuotoje valstybėje. Ir kiek pamenu vaikai manęs klausydavo, nors nė velnio nesuprato apie ką aš ten kalbėdavau, o auklėtojos liepdavo patylėti, jei nenoriu, kad tėveliai turėtų problemų. Ir kodėl dabar negaliu kaip visi išvažiuoti į užsienį studijuoti, parsiduoti korporacijoms ar tiesiog įsidarbinti privačiame sektoriuje ir ramiai sau gyventi. Kodėl turiu darbą, kurio galiu netekti po kiekvienų rinkimų ir jau amžiną etiketę politikos pasaulyje - socialdemokratė paleckytė. Turbūt dar kartą atsakiau sau į šitą klausimą prieš kelias dienas radusi šią nuotrauką šeimos albume. (Mano senelis antroje eilėje per vidury)