Pagaliau pradedu vykdyti savo pasižadėjimą visiems draugams aprašyti legendinę mūsų kelionę su Martinkute į Ibizą.
Rytas prasidėjo manau labai tradiciškai atsižvlgiant į du esminius faktus: aš ir martinkutė, mes skrendam į Ibizą. Kadangi nei viena Lietuvos firma į Ibizą neorganizuoja jokių kelionių, skirtingai nuo kasdien skrendančių perpildytų lėktuvų į Turkiją, teko ieškoti kitų variantų. Geriausias ir pigiausias susisiekimas iš visos Europos yra per Barceloną, Milaną, Londoną, blogiausiu atvėju – Frankfurtą. Geriausias variantas mums išėjo per Barceloną, įvertinant tai, kad martinkutė niekada nėra ten buvusi ir tarp skyrdžių turėsime laiko kultūrinei ir pramoginei programai. Kitą kartą skrisdama į Ibizą pasirinkčiau tą patį skrydį į Barseloną, tik bilietus pirkčiau ne prieš dvi savaites, nes aišku, kad permokėjom dvigubai. O pats skrydis Barcelona-Ibiza kainavo tik 36 eurus, vien tik Spainair, skraidinantys pigiausiai, siūlo keturis
skrydžius per dieną tinkančiu laiku. O šiap iš Barselonos į Ibizą lėktuvai skrenda kas 20 minučių. Aišku nebūtų Lietuva didelis kaimas, jei nebūtume orouoste susitikę pažįstamų ir dar skrendančių tuo pačiu lėktuvu – Darių su mergaite ir bendramokslį Marių, kurie visiškai nesusižavėjo mūsų kvietimu pasivaišinti gėrimais lėktuve. Tad likusios dviese atidarėme savo bufetą šalia mielos močiutės sėdėjusios šalia mūsų – „Palanga“, „Dainava“, „Trejos devynerios“. Skrydis praėjo labai greitai, o Barcelona pasitiko mus karščiu ir suvokimu, kad atostogos jau prasidėjo. Daiktus užrakinome saugykloje ir patraukėme į miestą. Kadangi turėjome tris main point, pradėjome nuo kultūrinės programos dalies – Famillia Sagrada. Didelis pliusas Barcelonai už itin paprastą ir labai patogią susisiekimo sistemą. Famillia Sagrada buvo nuostabi, tokia pati kaip tuomet kai būdama dešimties metų pirmą kartą ją pamačiau. O atsisėdus šalia esančiame parke ir išgėrus dar iš namų atsivežto sidro iš tiesų suvokiau, kad esu Ispanijoje: saulė, temperamentinga ispanų kalba, kurią girdėjau iš visų pusių, kataloniško stiliaus namai ir tas fantastiškas jausmas ir dvasia, kuri visą laiką apima mane esant Ispanijoje –
hola amiga, aqui es Espania. Antroji destination buvo – Las Ramblas, gatvė , kuria praeina kiekvienas turistas, jos gale uostas, kuriame kaip tikros lietuvaitės išgėrėme flečkutę lietuviško brendžiuko. Pasidarė ne tik gera, bet ir labai linksma. Turistinė programa tęsėsi toliau mielomis senamiesčio gatvelėmis, mūsų laimei ar nelaimei atvedusiomis mus iki žydų-indų parduotuvės. Taupumo sumetimais nusprendėme, kad vynas yra geriau nei vanduo, nes tiesiog kainuoja pigiau, nors giliai širdyje žinojome, kad taip nėra. Už dešimties metrų suradome nerealų parkelį šalia miesto sienos ir gynybinio bokšto, kurime kažkas rengė vakarėlį ir grojo fantastišką house. Buvo lyg Ibiza pre-party. Vynelis mus visiškai sulinksmino, bet ekskursija tęsėsi toliau: katedra, biblioteka. Iki pirmos parduotuvės, kurioje martinkutei būtinai reikėjo nusipirkti diržą - didžiulį, raudoną ir dar su prisegtom gėlėm. Bet vėliau supratau, kad tai nėra blogiausia, ką gali užsimanyti pirkti martinkutė išgėrus. Pirkinį dera aplaistyti – širdis džiaugėsi suradus En Cortes Ingles, didžiausią prekybos tinklą Ispanijoje, kuris prekiauja mano favorite drink – sherry, labai specifinio skonio vynelis iš Andalusia regiono. Jį kažkada
atradom su jaunuoliu keliaudami po Andalusia ir turbūt nebuvo nei dienos, kuomet negerėm šio gėrimo. Visiems iš tiesų labai rekomenduočiau paragauti, jo būna netgi keturių rūšių, bet tikrai verta. Išgėrus dar vieną butelį, patraukėme vakarieniauti – vino de la casa, paelija. Atrodė, kad Ispanijoje jau esame kokią savaitę. Bet laukė dar trečiasias hot spot, kad Barselonai galėtumėm padėti pliusą – Jasikevičiaus bariukas „13“. Pakeliui mildužė vos nenusipirko PRADA už 20 eurų – „Lady how much you pay, real PRADA“. Nors visagalis google, man tiksliai parodė žemėlapyje, kur yra
bariukas, t.y. trys blokai nuo vietos, kur vakarieniavome, bet po trijų butelių vynelio ir brendžiuko taip paprastai jo nepavyko surasti, nes visagalio google žemėlapį sugabėjau palikti lagamine. Bet nėra to bloga, kas neišeitų į gerą. Bevaikščiodamos senamiesčio gatvelėm atkreipėm dėmesį, kad visi turistai vaikšto su raudonom skardinėm, o aplink juodaodžiai bėgioja su tokių skardinių blokais. „SEX BEER“ – išgridom siūymą. Pasidarė įdomu and then martinkutė padarė best ever deal: „how much?“, „1 euro“ – „Yes“. Pasukome už kampo jo išgerti ir še tau prieš mūsų akis – bariukas „13“. Nežinau ar dėl išgerto gėrimų kiekio, bet alus buvo labai skanus. Ir be to lydėjo mus visą kelionę. O bariukas visiškai sužavėjo: kokių 30 kvadratinių metrų, pilnas savų pažįstamų, groja nerealus didžėjus, barmenas maišo ypatingai skanius kokteilius po 7 eurus!!! Jei toks baras būtų Lietuvoje be abejonės į jį nuolatos eičiau. Po mojito ir daiquiri nusprendėme dar pasišlaistyti po miestą. Vėl išgirdom milijoną siūlymą: sex beer, drugs, do you want sex?. Kažkaip magiškai sugebėjome susitikti du ispanus ir nusigrūsti į „Karma“ club. Buvo labai smagu, tik gaila, kad jau buvo 4 ir kažkokiu magišku būdu reikėjo nusigauti į orouostą. Du faktoriai visiškai apsunkino šį veiksmą: reikėjo skubėti, nes lėktuvas į Ibizą turėjo būti po poros valandų ir dar reikėjo pasiimti savo lagaminus, ir buvome kaip sakant nemažai išgėrusios. Pasitelkiau visas savo ispanų kalbos žinias ir sumokėję 25 eurus po 15 min. jau buvome orouoste. Nors kojytes jau pynėsi ir šlaistėmės kaip reikiant šiap taip nusigrūdome iki reikiamų vartų.
Spainair darbuotojai matyt pasirodėme tokios girtos, kad ji kelis kartus pakartojo boarding laiką ir juodu markeriu užrašė vartų grupę M5. Dar suvokėme, kad reikia skubėti, tik nesuvokėme, kad einam ne ten, nes darydamos domestic flight praėjome pasų kontrolę ir dar plius šengeno erdvėj!!!! Ir tai visai neatrodė keista. Muitininkė pasakė „ Aufidierzen Milda“. Pradėjome ieškoti savo vartų, bet kažkodėl visi skrydžiai iki 9 ryto buvo international – berlin, new york. Nieko, nieko, palauksime nusprendėme, nors iki skrydžio liko 20 min. Nusipirkome kavytės, fantos, pradėjo magiškai judėti šokolado popieriukai, juokas liejosi per kraštus. Penkios minutės iki skrydžio – kažkas ne taip. Klausiu informacijoj, o mergaitė man laužyta anglų kalba pasako – jūs praleidote savo skrydį, jūsų vartų grupė M3. Prasidėjo bėgimo maratonas su viltimi dar spėti – ir turbūt nebuvome pirmos tokios, nes lėktuvas laukė mūsų, matyt į tokius skrydžius pastoviai kas nors vėluoja. Taip vargais negalais sėdėjome lėktuve ir suvokėme, kad už pusvalandžio skrydžio - mūsų svajonių IBIZA. Taip, gyvenimo afera tik prasideda.
skrydžius per dieną tinkančiu laiku. O šiap iš Barselonos į Ibizą lėktuvai skrenda kas 20 minučių. Aišku nebūtų Lietuva didelis kaimas, jei nebūtume orouoste susitikę pažįstamų ir dar skrendančių tuo pačiu lėktuvu – Darių su mergaite ir bendramokslį Marių, kurie visiškai nesusižavėjo mūsų kvietimu pasivaišinti gėrimais lėktuve. Tad likusios dviese atidarėme savo bufetą šalia mielos močiutės sėdėjusios šalia mūsų – „Palanga“, „Dainava“, „Trejos devynerios“. Skrydis praėjo labai greitai, o Barcelona pasitiko mus karščiu ir suvokimu, kad atostogos jau prasidėjo. Daiktus užrakinome saugykloje ir patraukėme į miestą. Kadangi turėjome tris main point, pradėjome nuo kultūrinės programos dalies – Famillia Sagrada. Didelis pliusas Barcelonai už itin paprastą ir labai patogią susisiekimo sistemą. Famillia Sagrada buvo nuostabi, tokia pati kaip tuomet kai būdama dešimties metų pirmą kartą ją pamačiau. O atsisėdus šalia esančiame parke ir išgėrus dar iš namų atsivežto sidro iš tiesų suvokiau, kad esu Ispanijoje: saulė, temperamentinga ispanų kalba, kurią girdėjau iš visų pusių, kataloniško stiliaus namai ir tas fantastiškas jausmas ir dvasia, kuri visą laiką apima mane esant Ispanijoje – hola amiga, aqui es Espania. Antroji destination buvo – Las Ramblas, gatvė , kuria praeina kiekvienas turistas, jos gale uostas, kuriame kaip tikros lietuvaitės išgėrėme flečkutę lietuviško brendžiuko. Pasidarė ne tik gera, bet ir labai linksma. Turistinė programa tęsėsi toliau mielomis senamiesčio gatvelėmis, mūsų laimei ar nelaimei atvedusiomis mus iki žydų-indų parduotuvės. Taupumo sumetimais nusprendėme, kad vynas yra geriau nei vanduo, nes tiesiog kainuoja pigiau, nors giliai širdyje žinojome, kad taip nėra. Už dešimties metrų suradome nerealų parkelį šalia miesto sienos ir gynybinio bokšto, kurime kažkas rengė vakarėlį ir grojo fantastišką house. Buvo lyg Ibiza pre-party. Vynelis mus visiškai sulinksmino, bet ekskursija tęsėsi toliau: katedra, biblioteka. Iki pirmos parduotuvės, kurioje martinkutei būtinai reikėjo nusipirkti diržą - didžiulį, raudoną ir dar su prisegtom gėlėm. Bet vėliau supratau, kad tai nėra blogiausia, ką gali užsimanyti pirkti martinkutė išgėrus. Pirkinį dera aplaistyti – širdis džiaugėsi suradus En Cortes Ingles, didžiausią prekybos tinklą Ispanijoje, kuris prekiauja mano favorite drink – sherry, labai specifinio skonio vynelis iš Andalusia regiono. Jį kažkada 
atradom su jaunuoliu keliaudami po Andalusia ir turbūt nebuvo nei dienos, kuomet negerėm šio gėrimo. Visiems iš tiesų labai rekomenduočiau paragauti, jo būna netgi keturių rūšių, bet tikrai verta. Išgėrus dar vieną butelį, patraukėme vakarieniauti – vino de la casa, paelija. Atrodė, kad Ispanijoje jau esame kokią savaitę. Bet laukė dar trečiasias hot spot, kad Barselonai galėtumėm padėti pliusą – Jasikevičiaus bariukas „13“. Pakeliui mildužė vos nenusipirko PRADA už 20 eurų – „Lady how much you pay, real PRADA“. Nors visagalis google, man tiksliai parodė žemėlapyje, kur yra 
bariukas, t.y. trys blokai nuo vietos, kur vakarieniavome, bet po trijų butelių vynelio ir brendžiuko taip paprastai jo nepavyko surasti, nes visagalio google žemėlapį sugabėjau palikti lagamine. Bet nėra to bloga, kas neišeitų į gerą. Bevaikščiodamos senamiesčio gatvelėm atkreipėm dėmesį, kad visi turistai vaikšto su raudonom skardinėm, o aplink juodaodžiai bėgioja su tokių skardinių blokais. „SEX BEER“ – išgridom siūymą. Pasidarė įdomu and then martinkutė padarė best ever deal: „how much?“, „1 euro“ – „Yes“. Pasukome už kampo jo išgerti ir še tau prieš mūsų akis – bariukas „13“. Nežinau ar dėl išgerto gėrimų kiekio, bet alus buvo labai skanus. Ir be to lydėjo mus visą kelionę. O bariukas visiškai sužavėjo: kokių 30 kvadratinių metrų, pilnas savų pažįstamų, groja nerealus didžėjus, barmenas maišo ypatingai skanius kokteilius po 7 eurus!!! Jei toks baras būtų Lietuvoje be abejonės į jį nuolatos eičiau. Po mojito ir daiquiri nusprendėme dar pasišlaistyti po miestą. Vėl išgirdom milijoną siūlymą: sex beer, drugs, do you want sex?. Kažkaip magiškai sugebėjome susitikti du ispanus ir nusigrūsti į „Karma“ club. Buvo labai smagu, tik gaila, kad jau buvo 4 ir kažkokiu magišku būdu reikėjo nusigauti į orouostą. Du faktoriai visiškai apsunkino šį veiksmą: reikėjo skubėti, nes lėktuvas į Ibizą turėjo būti po poros valandų ir dar reikėjo pasiimti savo lagaminus, ir buvome kaip sakant nemažai išgėrusios. Pasitelkiau visas savo ispanų kalbos žinias ir sumokėję 25 eurus po 15 min. jau buvome orouoste. Nors kojytes jau pynėsi ir šlaistėmės kaip reikiant šiap taip nusigrūdome iki reikiamų vartų. 
Spainair darbuotojai matyt pasirodėme tokios girtos, kad ji kelis kartus pakartojo boarding laiką ir juodu markeriu užrašė vartų grupę M5. Dar suvokėme, kad reikia skubėti, tik nesuvokėme, kad einam ne ten, nes darydamos domestic flight praėjome pasų kontrolę ir dar plius šengeno erdvėj!!!! Ir tai visai neatrodė keista. Muitininkė pasakė „ Aufidierzen Milda“. Pradėjome ieškoti savo vartų, bet kažkodėl visi skrydžiai iki 9 ryto buvo international – berlin, new york. Nieko, nieko, palauksime nusprendėme, nors iki skrydžio liko 20 min. Nusipirkome kavytės, fantos, pradėjo magiškai judėti šokolado popieriukai, juokas liejosi per kraštus. Penkios minutės iki skrydžio – kažkas ne taip. Klausiu informacijoj, o mergaitė man laužyta anglų kalba pasako – jūs praleidote savo skrydį, jūsų vartų grupė M3. Prasidėjo bėgimo maratonas su viltimi dar spėti – ir turbūt nebuvome pirmos tokios, nes lėktuvas laukė mūsų, matyt į tokius skrydžius pastoviai kas nors vėluoja. Taip vargais negalais sėdėjome lėktuve ir suvokėme, kad už pusvalandžio skrydžio - mūsų svajonių IBIZA. Taip, gyvenimo afera tik prasideda.
