Ir kaip tu gali nesidžiaugti, kai džiaugiasi visa Lietuva

Šiandien mano kolega pasakė superinę frazę:

Ir kaip tu gali nesidžiaugti, kai džiaugiasi visa Lietuva.

Su šakėmis versti valdžią | Kito kelio jau nėra

Žinokit reikia pasiimti šakes ir eiti prie Seimo. Versti valdžią jėga, nes kitaip jau nieko nebus.

Tokius žodžius vakar ištarė mano kolega vienai moteriai telefonu, kuri skambino pasiguosti kokia valdžia bloga, kaip sunku gyventi ir kaip viskas negerai. Šitie kolegos žodžiai sukėlė juoką ir šypseną kaip ir dešimčių kitų žmonių skambučiai kasdieną su tuo pačiu tikslu: pasiskųsti ir pakeikti valdžią. Bet ir privertė skaudžiai susimąstyti: turbūt jau priėjome kelio galą. Jei kyla mintys imti šakes ir eiti versti valdžią, kaip darė nei teisių nei ginklų nei kitų galimybių neturėję viduramžių valstiečiai. Atrodo patys save įkalinom įstatymais. Valdžią renka žmonės ir ji teisėta, o renkami gali būti tik atitinkantys tam tikrus kriterijus (įstatymų, partijų). Nėra už ką balsuoti, niekas nebalsuoja, kelių tūkstančių dėka išrenkami vis tie patys. Atrodo žmonės jau beveik nebeturi vilties, kad kažkas pasikeis. Atrodo jau nebedaug lieka, kad žmonės iš tiesų netekę vilties eis paprasčiausiu būdu kovoti už savo teises ir gerovę - su šakėmis. Vis dažniau susimąstau, kad turbūt ir pati tą galėčiau padaryti. Vardant to, kuo tikiu.

Švietimo ministrė | Kažkodėl tai rodos kažkas ja nepatenkintas

2008 01 15 d. 16.30 Prie Crown Plaza

Jaunasis teisininkas = Arogantiškas pasipūtėlis | Iš Jūsų 671 lt. panele

Visą gyvenimą nemėgau visų teisinių dalykų, o notarų biurus, su po juos šmirinėjančiais kostiumuotais jaunais vyrukais pasipūtusiais, pilnais pasididžiavimo veidais, aplenkdavau iš tolo. Niekada nesuprasdavau kaip galima imti 100 lt. už paprasto dokumento patvirtinimą, truknatį lygiai vieną minutę. Pamenu, kai reikėjo tvirtinti diplomą aplaksčiau pusė miesto, nes man jaunieji notarų padėjėjai arogantiškais veidas paaiškindavo, jog pas visus notarus reikia užsirašyti vos ne prieš savaitę. Nuo to laiko visus teisinius dalykus patikiu savo mylimam šeimos nariui.

Kol šiandien pačiai neprireikė nueiti ir padėti vieno parašiuko iki pilnos mano kolegų laimės, kurie jau tą buvo padarę. Buvo iš anksto suderinta, beje per tuos pačius kolegas. Koridoriuje lakstė gal penkti kostiumuoti nosį užrietę vaikinai, greičiausiai dar net nebaigę universiteto ir jautėsi labai "svarbus", laukė gal penki žmonės. Tačiau vaizdas, kurį pamačiau užėjusi į kabinetą mane pritrenkė: vienas jaunuolis žiūrėjo net nesislepdamas filmukus per youtube, kitas valgė Mcdonalds bulvytes, trečiasis garsiai visiems pasakojo kaip jam vis dar sekasi apgaudinėti savo merginą, ir kaip ta "dura" vis dar juo tiki, ketvirtasis aiškino telefonu, jog yra labai užsiėmęs ir negali nieko priimti, o penktasis man prieš nosį numetė kelis lapukus pasirašyti, liepdamas susirasti tušinuką ir net nepasiūlęs atsisėsti. Tada pasakė: iš jūsų 671 lt. Kai pasakiau, kad mano kolegos sumokės, man buvo atsakyta: tai ko čia iš vis einam, jei nežinot, jog reikia susimokėti už paslaugas. Tada numetė mano dokumentus ant kėdės ir pareiškė, jog esu laisva.

Tuomet susimasčiau iš kur gi tas pasipūtimas ir pasitikėjimas savimi. Negi užsidėjęs kostiumą, kurio net nemoki nešioti ir patapęs natarės padėjėju tampi kažkuo ypatingas, viršesis už kitus, galintis juos įžeidinėti. Visada maniau, kad teisė taip glaudžiai susijusi su morale ir jos normomis, gynimu teisių tų, kurie yra nekalti ir nesupranta. Bet pasirodo klydau. Matyt teisę, dabar reikia suvokti šiek tiek kitaip - pelningas verslas, nešantis gerus pinigus, nes dėka mūsų įstatymų vos ne kas antrą dokumentą turi papuošti notarės anspaudas.

LKP CK | Taisyklės ir jausmai

Šiandien apėme didžiulė nostalgija tiem buvusiem seniem laikam, kai komunistų partija tebuvo vienintelė, spalio revoliucijos metinėmis visi išeidavo į gatves, o kaip ir kur žengs Lietuva spręsdavo Maskva. Tačiau nostalgija apėmė ne tai pačiai politinei santvarkai, kurios jokiu būdu neidealizuoju ir nuo kurios nemenkai yra nuentėjusi ir mano šeima, bet tam visuomenės stabilumui, nuoseklumui, moraliniam atsakingumui ir taisyklėms, kurių visi laikėsi.
Visą šitą permasčiau po to, kai šiandien į biurą man nerealią keptos stirnos kojelę pietums atnešė gera mano pažįstama Goda Ferencienė. Jos istorija ir privertė susimastyti. Jos vyras Algirdas Ferencas, vienas žymiausių tuometinių CK veikėjų, vedė ją iš ištiesų didelės meilės, bet po skyrybų su antrąją žmona. Na ir atrodytų kas čia tokio, bet laiminga antroji santuoka buvo netoleruotina karjeros žmogui.
1974-aisiais, mirus 33 metus Lietuvą valdžiusiam Antanui Sniečkui LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo P.Griškevičius. Daugelis manė, kad pirmuoju sekretoriumi taps LKP CK narys Algirdas Ferencas, tačiau šiam greičiausiai koją pakišo tai, kad jis buvo antrą kartą vedęs, o tai partinėje nomenklatūroje nebuvo labai sveikintina. Tad A.Ferencui buvo patikėta vadovauti profsąjungoms.
Tam tikros taisyklės ir tvarka. Suvokiu, kad tai netoleruotina, kada tai liečia paprastus žmones, bet kuomet didžiausiųjų valstybių prezidentai darbo kabinete ištvirkauja su savo sekretorėm, ministrai pirmininkai apgaudinėja žmonas su nepilnametėm jaunuolėm ir vėliau turi sąžinės ir ragina rinkėjus dar kartą juo pasitikėti ir balsuoti. Turbūt šios taisyklės iš Lietuvos išnyko, pasitraukus rusų tankams, todėl dabar ir turim ką turim: buvęs premjeras vedė ilgametę savo draugę ir padovanojo jai viešbutį, dabartinis premjeras irgi vedęs jau antrąjį kartą, kaip ir buvęs Seimo pirmininkas ir nežinia kiek seino narių ypač ne iš Vilniaus laisvalaikį leidžia linksmoje mergaičių draugijoje seimo viešbuty, jau nekalbu apie kitus aukštus valdininkus. Laisva šalis, laisvas požiūrius į įvairius nuotykius ir tyliai deklaruojama pagarba ir jausmai šeimai.

Trys dienos truputį padrikai | Smulkmenos sugadinusios arba pakėlusios nuotaiką

Šeštadienis:

- Konferencija apie mokesčių naudingumą. Tiksliau apie nenaudingumą Lietuvos žmonėms. Laisvosios rinkos instituto prezidento Šimašiaus diskusijos su bičiuliais partiečiais Andriukaičiu, Balčyčiu, Gyliu, Oleku. 4 val. diskusijų per kurias mirtinai pavargau ir prisiklausiau piktų kalbų. Plius kaltinimų vieni kitiems. (Bloga savaitgalio dalis)

- Vynelio taurė ir įdomus pokalbis su nauju pažįstamu. Atpirktos mano nelaimingosios valandos ir sugrąžinta gera nuotaika.

Sekmadienis:

- Ryte per langą nustebinęs baltas sniegeliu padengtas kiemas

- Vėlyvos sekmadienio mišios katedroje (keista savaitgalio dalis). Ir visai įdomiai nustebinusi (nors bažnyčioje nebuvau jau beveik 2 metus, po keistųjų aferų su kunigu), nes kunigas šnekėjo įtaigiai ir apie aktualius dalykus, o ne biblijinius epizodus, kuriems suprasti prireiktų penkerių metų biblijos studijų. (gera dalis, nes suvokiau, kad bažnyčia vis labiau stengiasi priartėti prie visuomenės)

-Po mišių vynelio butelis, sūris ir parmos kumpis. Nauja gera vieta gurkšnoti vynelį. Nerealiausias savaitgalio atradimas.

Pirmadienis:

-Pradžiugino Gintukas pasakęs, kad mano partiniai puodeliai - jo vaiko favorite:)

-Mirtinai supykdė partientė pareiškusi, kodėl po konferencijos buvo vyno, o nebuvo sulčių?????

-Mirtinai supykdė dar viena partientė atėjusi ir numetusi pareiškimą ant stalo, garsiai deklaruodama, kad išstoja iš partijos (aktyvi rinkimų dalyvė su daug po rinkimų neišsipildžiusių vilčių).

Stiklinė piramidė už 0,5 mlrd.

Įkvėpta didelių ir audringų diskusijų per scorps 27 gimtadienio pažymėjimą, virtusį TV debatų studija, su reklaminėm 5 sekundžių pertraukėlem, užtvirtinant oponentų argumentus bobelinės shot ( 4 dalyviai, du buteliai bobelinės, 10 minučių ) apie Gugenheim - Ermitažo muziejų projektą vakar dar kartelį svarsčiau visus už ir prieš.
Labai seniai, daugiau nei prie 13 metų pačiai teko būti Bilbao. Pats pastatas ir jo ekspozicijos (Giorgio Armani rūbeliai, moderniausios instaliacijos ir Hiro Yamagata) man, penkių klasių dar nebaigusiai mergaitei, paliko neišdildomą įspūdį.
Čia mano nuomonė aiški - aš už muziejaus statymą. Kaip ir didelės dalies vilniečių, ypač išsilavinusių, neblogai uždirbančių. Bet drąsiai galiu teigti, kad 99 % susidarė šią nuomonę dėl itin teigiamos viešosios projekto nuomonės. Bet čia kaip dažnai būna, esame tiesiog paperkami, nors ir skeptiškai nuskambės, pamiršdami daugybę niuansų: finansinę projekto pusę (0,5 mlrd.), tapimą milžiniška viešąja gėrybe , žmonių subrendimą savo mieste turėti pasaulinio lygio muziejų, kai neturime nei vienos normalios galerijos ar muziejaus ir susimąstymą, kodėl būtent šis projektas taip aktyviai buvo pradėtas proteguoti ir diskutuojamas garsiai. Apsvarstykite, artėja Seimo rinkimai, kažkas apie tai jau buvo prabilęs anksčiau...
Aš už muziejaus statymą, bet iš tiesų apsvarstykime visus už ir prieš, sklandžiai ir atvirai, apsieidami be to šiuo atveju nereikalingo politiško korektiškumo.

Politinis korektiškumas

Nors politikoje esu jau ilgą laiką iki šiol negaliu perprasti kai kurių savo kolegų pozicijos tam tikrais klausimais. Turbūt dėl to vadinamojo politinio korektiškumo, kuris mano nuomone kartais visais nereikalingas. Neneigiu, jis būtinas aukščiausiuose diplomatiniuose sluoksniuose ir yra kiekvieno diplomato kasdienybė, tačiau kai kalbame apie mūsų politikus turbūt kiekvienam iš jų iš tiesų vertėtų pamiršti šią diplomatinio korpuso taisyklę ir tiesiog išmokti kalbėti tiesiai ir konstruktyviai išsakyti savo poziciją. Turbūt tuomet būtų juos daug lengviau suprasti, ne tik kolegoms, bet ir kiekvienam žmogui. Aišku turbūt nevertėtų peržengti tam tikrų ribų ir nusileisti iki to primityvumo ir vulgarumo, kurį puikiai šiandien užmaskuoja politinis korektiškumas. Bet galbūt vis dėl to geriau žodžio laisvė ir palaipsniui atsiskleidžiantys tikrieji mūsų politikų veidai nei iškreiptoji šiandieninė politinė realybė.

Šeimos linija

Jau ilgą laiką galvojau, ir ypač paskutinėmis dienomis, kodėl mane taip nuo mažens domina politika, kodėl net darželyje lipdavau ant kėdės ir visiems aiškindavau, kad Lietuva bus laisva ir gyvensim socialiai orientuotoje valstybėje. Ir kiek pamenu vaikai manęs klausydavo, nors nė velnio nesuprato apie ką aš ten kalbėdavau, o auklėtojos liepdavo patylėti, jei nenoriu, kad tėveliai turėtų problemų. Ir kodėl dabar negaliu kaip visi išvažiuoti į užsienį studijuoti, parsiduoti korporacijoms ar tiesiog įsidarbinti privačiame sektoriuje ir ramiai sau gyventi. Kodėl turiu darbą, kurio galiu netekti po kiekvienų rinkimų ir jau amžiną etiketę politikos pasaulyje - socialdemokratė paleckytė. Turbūt dar kartą atsakiau sau į šitą klausimą prieš kelias dienas radusi šią nuotrauką šeimos albume. (Mano senelis antroje eilėje per vidury)