A women right to shoes | no discussions and no judgment

Kada mes nustojome būti tolerantiški ir pakantūs vienas kitam? Dėl pasirinkto gyvenimo būdo, pomėgių, draugų ir mylimųjų. Kodėl vis dar rodos, lyg bėgiojame po vaikų darželio smėlio dėžę ir pirštais badome visus tuos, kurie yra kitokie. Nors didžioji dalis mūsų nebeapsiriboja vien badymu pirštais, daug populiariau dabar "teisti", o apie savo priimtą teisiamąjį sprendimą garsiai šaukti ir demonstratyviai reikšti nepasitenkinimą. Kodėl visi tiek, kurie gyvena kitaip nei tu ar taip, kaip tau atrodo teisinga, yra blogi. Tuo labiau, kad kartais teisiamas ne pats gyvenimo būdas, o tiesiog pomėgiai. Kartais pagalvoju, kad tai baimė, pripažinti sau ir kitiems, savisaugos instinktas, kuo garsiau šauksiu ir teisiu, tuo mažiau galbūt girdėsiu savo vidinį balsą. Vidinį balsą teisiančiojo, sakantį, kad ir jis pats pasirinko ne tokį jau ir labai teisingą ar labai norėtą ir išsvajotą gyvenimo būdą.

Apie tai susimasčiau po to, kai mano batų spintą papildė dar viena dėžutė su šiais nuostabais, pusė atlyginimo kainuojančiais aukštakulniais. Kas mane pažįsta, tas žino, jog batai - mano silpnybė. Niekada to neslėpiau ir neneigiau. Ir štai netikėtai vieną dieną susilaukiau kritikos, daug paprasčiau pasakius buvo nuteista dėl savo pasirinkimo gyventi šimto batų karalystėj. Kelių pažįstamų, kolegių ir net kelių vyrų už pinigų švaistymą "belekam", neatsakingumą, kvailas investicijas. Bet tame teisime ir kaltinime nejučiom išgirdau mažutę pavydo gaidelę, nes moterys buvo vedusios, turinčios vaikų ir paskedusios buitiškumo kasdienybėje, tiesiog pamiršusios kaip save pradžiuginti. Jos turi teisių ir įsipareigojimų savo vaikams ir vyrams, jos turi teisę pasiimti laisvas dienas kai serga vaikas ar reikia eiti į tėvų susirikimą. O vietoj vaikščiojimo po partuotuves jos gamina vakarienę savo šeimoms, pamiršdamos skirti laiko sau. Aš jų nesmerkiu, kiekvienas turime teisę į pasirinkimą, tokį, koks mums atrodo teisingas. Bet tikiu, kad daug moterų mane supranta, žino tą malonumą įsispirkti į beprotiškai gražius batelius ir eiti gatve. Tame yra kažkas. Kiekvienas mes turime teisių, šį kartą aš renkuosi teisę į batus, nesvarbu kokie jie bebūtų, beprotiškai brangūs, nepraktiški ar tiesiog žavingi.
No discussions and no judgment

Should or could | a right moment

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kažkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Miami | me, sister and martinkute

Kažkaip paskutiniuoju metu vis dažniau prisimenu savo mylimąjį miami, ypač po tokių blogų ir nepakenčiamų orų, kaip vakar, nei sniegas nei lietus. Turbūt dėl to mano nemėgstamojo lietaus, po kurio teko su mašina keliauti į plovyklą, su nostalgija prisiminiau 35 laipsnių karštį, malonumą važiuoti kabrioletu ir amžinas atostogas šokant salsa ir geriant mojito. Ypač su manęs atvažiavusia aplankyti martinkute.

Things you definitely don't wanna see

Nekalbant apie pirmadienio sindromą, dažnai stengiuosi apsimesti, kad tai puiki darbinga diena ir visai čia nesunku po savaitgalio grįžti prie darbų. Tačiau šiandien buvo ypatingai bloga diena, pilna serijos "ko viškai nenoriu matyti" dalykų.

• vakare po užsitesusio iki 8 susitikimo savivaldybėje užėjau į europos pakelti sau nuotaikos, o tai greičiausiai pataisoma batų parduotuvėje, kol nuotaikos dar labiau nesugadino šalia manęs brangių batukų parduotuvėje este besimatuojanti jaunutė fifa, šalia kurios su pilnais maišais stovėje mano pažįstamas seimo narys, beje vedęs, ir visai nesislėpdamas flirtavo su ja ir netgi ją man pristatė. Nuo kada vedę viešą gyvenimą turintys vyrai akyvaizdžiai demonstuoja savo meilužes? Nė kruopelytės gėdos visų pirma prieš savo šeimą, rinkėjus, kurie už tave balsavo ir visuomenę. Jau geriau būčiau jų iš vis nemačius.
• išeidama iš tos pačios europos akis į akį susidūriau su buvusiu kolega iš gedimino 53, nuo kurio kvietimų į pasimatymą išsisukinėjau daugiau nei pusę metų, vėliau žadėdama jam pakambinti kai grįšiu iš miami. Jo skabučių nekėliau jau du mėnesius būdama namie. Buvo nemaloniai gėda. Žmogus, kurį mažiausiai norėjau sutikti.
• o visą tai vainikavo rastas kažkada mylimo vyro dovanotas nuotraukų albumas, beieškant markso ir engelso kapitalo, su užrašu, kurio man niekada geriau vėl nereikėjo pamatyti labai tavęs pasiilgau Helsinki 2007 01 21. Vis dar gyvi prisiminimai ir šiek tiek ašarų.
  

Should or could | a right moment

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kazkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Tikrovė | Priimti ją ar ne?

Vaikystėje tėvai kartojo, jog geriausia schema tokia "kad išmoktum plaukti, reikia įkristi į vandenį". Gal būt iš dalies jie buvo teisūs, gal kas nors taip ir išmoksta plaukti, bet dalis taip ir paskęsta. Turbūt jau geriau priimti tikrovę tokia, kokia ji yra ,o ne norint išmokti plaukti nušokti nuo tiltelio su didele tikimybe niekada nebešlipti iš vandens. Nes deja kad ir kaip norėtume ne visada įvykiai klostosi pagal mūsų numatytas ir norimas schemas.

Demon | You are my high

Duotuoju momentu man niekas neįdomu | Iš serijos "gėrimų paveikti"

Daugiadienis balius | Kur baliavojau ten ir miegojau

Vis dar su nostalgija pamenu tuos mokyklinius tūsų laikus. Pas kažką namie, kai tėvai išvažiavę. Šimtas žmonių, milijonas skirtingų alkoholio rūšių, po kurio laiko pradedamų maišyti ir netyčia išpilamų ant grindų, parūkymo tikslais kartojamas maršrutas namai-laiptinė, garsi muzika, nerišlios išgėrusiųjų diskusijos, dužtantys tėvų servizų indai...Kažkas būtinai visiškai prisigeria ir nuvirsta kur papuola, susimuša, užmiega, o atsikėlęs ryte nieko neprisimena. Kur gėriau, ten nuvirtau, pamiegojau ir atsikėliau.

Tą patį po ilgo laiko vėl pakartojome pas mane namie. Pradžia buvo graži - pasižiūrėjome senas nuotraukas, pasijuokėm iš to, kaip stilingai ir gražiai atrodėme prieš penkerius metus. Pabaigėme taip kaip kažkada, su griuvimais, sudužusiais indais, iki dugno ištuštintais buteliais ir nakvyne išgėrimo vietoje. Kitą rytą atsikėlę papietavome kiniečiuose ir apsilankę maximoje grįžome ten pat. Matyt per tą ilgą laiką taip buvo išsiilgę vieni kitų, kad vėl visi susirinkome pas mane. Oficialus pretekstas - Lietuvos ryto ir Žalgirio varžybos, tačiau joms net nepasibaigus ištikimieji krepšinio gerbėjai jau sėdėjo virtuvėje prie beveik pustusčių butelių. Pabaiga tokia pati.

Dviejų dalių balius, nors ir su nemenkais nuostoliais namams buvo fantastiškas. Seniai su kuo nors taip nuoširdžiai juokiausi, prisiminimai buvo tokie mieli ir gyvi, o susitikimas su žmonėmis su kuriais kartu užaugome ir diena iš dienos leidome laiką laikas nuo laiko pagirtaudami, pasipydami ir pasijuokdami paliko tik geras emocijas.

LKP CK | Taisyklės ir jausmai

Šiandien apėme didžiulė nostalgija tiem buvusiem seniem laikam, kai komunistų partija tebuvo vienintelė, spalio revoliucijos metinėmis visi išeidavo į gatves, o kaip ir kur žengs Lietuva spręsdavo Maskva. Tačiau nostalgija apėmė ne tai pačiai politinei santvarkai, kurios jokiu būdu neidealizuoju ir nuo kurios nemenkai yra nuentėjusi ir mano šeima, bet tam visuomenės stabilumui, nuoseklumui, moraliniam atsakingumui ir taisyklėms, kurių visi laikėsi.
Visą šitą permasčiau po to, kai šiandien į biurą man nerealią keptos stirnos kojelę pietums atnešė gera mano pažįstama Goda Ferencienė. Jos istorija ir privertė susimastyti. Jos vyras Algirdas Ferencas, vienas žymiausių tuometinių CK veikėjų, vedė ją iš ištiesų didelės meilės, bet po skyrybų su antrąją žmona. Na ir atrodytų kas čia tokio, bet laiminga antroji santuoka buvo netoleruotina karjeros žmogui.
1974-aisiais, mirus 33 metus Lietuvą valdžiusiam Antanui Sniečkui LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo P.Griškevičius. Daugelis manė, kad pirmuoju sekretoriumi taps LKP CK narys Algirdas Ferencas, tačiau šiam greičiausiai koją pakišo tai, kad jis buvo antrą kartą vedęs, o tai partinėje nomenklatūroje nebuvo labai sveikintina. Tad A.Ferencui buvo patikėta vadovauti profsąjungoms.
Tam tikros taisyklės ir tvarka. Suvokiu, kad tai netoleruotina, kada tai liečia paprastus žmones, bet kuomet didžiausiųjų valstybių prezidentai darbo kabinete ištvirkauja su savo sekretorėm, ministrai pirmininkai apgaudinėja žmonas su nepilnametėm jaunuolėm ir vėliau turi sąžinės ir ragina rinkėjus dar kartą juo pasitikėti ir balsuoti. Turbūt šios taisyklės iš Lietuvos išnyko, pasitraukus rusų tankams, todėl dabar ir turim ką turim: buvęs premjeras vedė ilgametę savo draugę ir padovanojo jai viešbutį, dabartinis premjeras irgi vedęs jau antrąjį kartą, kaip ir buvęs Seimo pirmininkas ir nežinia kiek seino narių ypač ne iš Vilniaus laisvalaikį leidžia linksmoje mergaičių draugijoje seimo viešbuty, jau nekalbu apie kitus aukštus valdininkus. Laisva šalis, laisvas požiūrius į įvairius nuotykius ir tyliai deklaruojama pagarba ir jausmai šeimai.

Trys dienos truputį padrikai | Smulkmenos sugadinusios arba pakėlusios nuotaiką

Šeštadienis:

- Konferencija apie mokesčių naudingumą. Tiksliau apie nenaudingumą Lietuvos žmonėms. Laisvosios rinkos instituto prezidento Šimašiaus diskusijos su bičiuliais partiečiais Andriukaičiu, Balčyčiu, Gyliu, Oleku. 4 val. diskusijų per kurias mirtinai pavargau ir prisiklausiau piktų kalbų. Plius kaltinimų vieni kitiems. (Bloga savaitgalio dalis)

- Vynelio taurė ir įdomus pokalbis su nauju pažįstamu. Atpirktos mano nelaimingosios valandos ir sugrąžinta gera nuotaika.

Sekmadienis:

- Ryte per langą nustebinęs baltas sniegeliu padengtas kiemas

- Vėlyvos sekmadienio mišios katedroje (keista savaitgalio dalis). Ir visai įdomiai nustebinusi (nors bažnyčioje nebuvau jau beveik 2 metus, po keistųjų aferų su kunigu), nes kunigas šnekėjo įtaigiai ir apie aktualius dalykus, o ne biblijinius epizodus, kuriems suprasti prireiktų penkerių metų biblijos studijų. (gera dalis, nes suvokiau, kad bažnyčia vis labiau stengiasi priartėti prie visuomenės)

-Po mišių vynelio butelis, sūris ir parmos kumpis. Nauja gera vieta gurkšnoti vynelį. Nerealiausias savaitgalio atradimas.

Pirmadienis:

-Pradžiugino Gintukas pasakęs, kad mano partiniai puodeliai - jo vaiko favorite:)

-Mirtinai supykdė partientė pareiškusi, kodėl po konferencijos buvo vyno, o nebuvo sulčių?????

-Mirtinai supykdė dar viena partientė atėjusi ir numetusi pareiškimą ant stalo, garsiai deklaruodama, kad išstoja iš partijos (aktyvi rinkimų dalyvė su daug po rinkimų neišsipildžiusių vilčių).

Stiklinė piramidė už 0,5 mlrd.

Įkvėpta didelių ir audringų diskusijų per scorps 27 gimtadienio pažymėjimą, virtusį TV debatų studija, su reklaminėm 5 sekundžių pertraukėlem, užtvirtinant oponentų argumentus bobelinės shot ( 4 dalyviai, du buteliai bobelinės, 10 minučių ) apie Gugenheim - Ermitažo muziejų projektą vakar dar kartelį svarsčiau visus už ir prieš.
Labai seniai, daugiau nei prie 13 metų pačiai teko būti Bilbao. Pats pastatas ir jo ekspozicijos (Giorgio Armani rūbeliai, moderniausios instaliacijos ir Hiro Yamagata) man, penkių klasių dar nebaigusiai mergaitei, paliko neišdildomą įspūdį.
Čia mano nuomonė aiški - aš už muziejaus statymą. Kaip ir didelės dalies vilniečių, ypač išsilavinusių, neblogai uždirbančių. Bet drąsiai galiu teigti, kad 99 % susidarė šią nuomonę dėl itin teigiamos viešosios projekto nuomonės. Bet čia kaip dažnai būna, esame tiesiog paperkami, nors ir skeptiškai nuskambės, pamiršdami daugybę niuansų: finansinę projekto pusę (0,5 mlrd.), tapimą milžiniška viešąja gėrybe , žmonių subrendimą savo mieste turėti pasaulinio lygio muziejų, kai neturime nei vienos normalios galerijos ar muziejaus ir susimąstymą, kodėl būtent šis projektas taip aktyviai buvo pradėtas proteguoti ir diskutuojamas garsiai. Apsvarstykite, artėja Seimo rinkimai, kažkas apie tai jau buvo prabilęs anksčiau...
Aš už muziejaus statymą, bet iš tiesų apsvarstykime visus už ir prieš, sklandžiai ir atvirai, apsieidami be to šiuo atveju nereikalingo politiško korektiškumo.

Politinis korektiškumas

Nors politikoje esu jau ilgą laiką iki šiol negaliu perprasti kai kurių savo kolegų pozicijos tam tikrais klausimais. Turbūt dėl to vadinamojo politinio korektiškumo, kuris mano nuomone kartais visais nereikalingas. Neneigiu, jis būtinas aukščiausiuose diplomatiniuose sluoksniuose ir yra kiekvieno diplomato kasdienybė, tačiau kai kalbame apie mūsų politikus turbūt kiekvienam iš jų iš tiesų vertėtų pamiršti šią diplomatinio korpuso taisyklę ir tiesiog išmokti kalbėti tiesiai ir konstruktyviai išsakyti savo poziciją. Turbūt tuomet būtų juos daug lengviau suprasti, ne tik kolegoms, bet ir kiekvienam žmogui. Aišku turbūt nevertėtų peržengti tam tikrų ribų ir nusileisti iki to primityvumo ir vulgarumo, kurį puikiai šiandien užmaskuoja politinis korektiškumas. Bet galbūt vis dėl to geriau žodžio laisvė ir palaipsniui atsiskleidžiantys tikrieji mūsų politikų veidai nei iškreiptoji šiandieninė politinė realybė.

Kada ateina žiema

Žiema man dažniausiai būna ne kalendorinė, o ateina tada, kai supliusuoju visus šiuos punktus:

1. iškrinta pirmas sniegelis;
2. atšvenčiam dėdės gimtadienį;
3. šalia batelių prie lauko durų atkeliauja aukšti jojiko batai;
4. pažymim draugės mamos gimtadienį su trim karštais ir dviem tortais;
5. mano Povilas pamiršdamas išlaikytą stilių pasiskundžia, kad šalta ir užsideda pirštines;
6. popiečių susitikimų metu pradedam užsisakinėti karštą vyną.

Kadangi vakar pažymėjau 3 ir 4,o šiandien ++ padėjau prie 1 ir 5 tad galiu sakyti, kad žiema jau atėjo iki mano kiemo.