Mini deshros ir išsitaškiusios obuolės

Penktadienį visi keliai vedė į Fėjas pro InVino po Rene. Atšvetę Rene René Magritte gimtadienį, elegantiškai pasištirinę kaip moko Sigutis, išgėrę Deus, GĖRIS, visiškai rekomenduoju pabandyti visiems, ir pabaigę žudyti kalę krizę su tradiciniais Kwak ir Karmeliet net neturėjome kitos minties kai tik nukeliauti į InVino. Mano nesėkmei lyg žinodamas ten manęs laukė jaunuolis ir butelis Cote Du Rhone, po kurio su mildute net nebebejodamos patraukėm į fėjas. Tekila, gin, draugai, piligriminė kelionė į rūsį su jaunuoliu ir yspūūdingas vakaro finišas. Neišvengiamai. Šeštadienį neišvengiamai dešimtą ryto jau dirbom, tad po įpūdingo penkatdienio tundros atsibudo sunkiai. Bet..., kadangi vakare laukė taip seniai laukta mini deshra, viskas greitai pasitaisė. Išsitaškiau kaip tikra obuolė su visais kitais išsitaškiusiais kai kuriais jau labai seniai nematytais obuoliais. Pati pradžia - pre-party, pradžia - amenų broliai ir finišas ko labai laukiau Klute ir mano favorite "only memory is a good one". Grižtant namo pradėjo velniškai gražiai snigti. Pirmąjį sniegelį sutikau su šeima. Tai, kas man svarbiausia. Nuostabus savaitgalis ir puiki jo pabaiga.

Beaujolais naktis | Krizei kalei galva nukapota

VIENA MINUTĖ PO VIDURNAKČIO. Skambant La Marsellaise ir atsikimšinėjant gelytėmis apipaišytą butelį dalyviai, pasiruošę krizei kalei nukapot galvą, pašaukė "Le Beaujolais Nouveau est arrivé!" ir pradėjo balių . Ne ką kitą pati veikiu jau gerus penkerius metus naktį iš lapkričio 19 į 20-ąją. Šį kartą dar ir tradiciškai InVino. Kaip visada božolė buvo gera, su ja manau puikiai tai KALEI KRIZEI NUKAPOJOM GALVĄ, kuri mus puolė!!! Iki skausmo pažįstamas jaunas l3 % laipsnių vynelis, nuo kurio greitai juntamas poveikis, pylėsi per kraštus, o atsižvelgiant į tai, kad visi belaukdami božolės vidurnaktį išgerė ne vieną butelį vynelio, buvo labai smagu. Smagu dėl tų pačių mielų tradicinių draugų, atmosferos, beaujolais ir pačios tradicijos. Beje pirmą kartą į Lietuvoją atvežta balta Beaujolais visiškai pateisino mano lūkesčius. So so laukiu kitų metų. Ir visiems besąlygiškai rekomenduoju paragauti, ypač kol vynelis dar visiškai jaunas.

French cuisine | Prancūziška tradicinė virtuvė, kurios nepažįstam

Prancūzų virtuvė man visuomet buvo neatsiejama nuo gurmaniškų antienos patiekalų, sraigių, žąsų pašteto, varlių kojelių, traškios bagetės ir vyno. Ir tas vaizdas nesiketė viską mano gyvenimą, nors anksčiau Prancūzijoje praleisdavau daugiau laiko nei budama vaikas pas senelius: gyvenau, dirbau, lankiau mokyklą. Bet paskutinė mano kelionė į Paryžių ir Loire regioną padėjo atrasti visai kitokią šios šalies virtuvę, tik labai gaila, ji nė truputėlio manęs nesužavėjo. Ir blogiausia, kad su ja mane supažindino tikras, gerai gyvenantis prancūzas. Jei tai būtų buvęs kažkas kitas, niekuomet nebūčiau patikėjusi. Taigi mano naujieji atrasti tradiciniai-nacionaliniai prancūzų virtuvės patiekalai:
Cassoulet - kiaulienos dešrelės, kiauliena, kartais aviena ir kiaulė orda(skūra) troškinta su baltomis pupelėmis. Skonis nenusakomas, vaizdas nesukeliantis apetito, bet populiaru.
Choucroute - vyne troškinti kopūstai su svogūnais, dešrelėmis, kiauliena ir šonine. Deja užgeriama alumi, o ne vynu.
Boudan - kraujinai vėdarai su obouliais arba boudan blanc, kraujiniai vėdarai su obouliais ir pienu. Valgoma su bulvių koše ir vyneliu.
Baltosios salotos - identiškas patiekalas mūsų baltai mišrainei.
Silkė - !!!! maniau, kad toks dalykas prancūziškam meniu net neegzistuoja. Dabar ypač populiaru valgyti su karštom bulvėm.

Aišku prie viso to be abejonės bagetė ir vynas. Bet bent jau man tai nė truputėlio neprimena delicious french cuisine.

Ką aš sužinojau per savaitgalį

Penktadienį:

• SuisideDJ yra gerai. That includes: iš esmės visa esmė yra jų puiki muzika, labai įdomi vieta (Tolerancijos centras), plius bonus - galima buvo atsinešti savo gėrimus.
• Labai naudinga prieš renginį išgerti gatvėje, gali sutikti draugų draugų, kurie įsives tave į renginį nemokamai kaip savo merginą.
• Šeši buteliai "Bobelinės" keturiem žmonėm pre-party yra šiek tiek per daug.
• Išgėrus pirkti vaikiškas knygeles pavojinga. Reali galimybė prarasti saiką.
• Labai smagu yra sutikti draugų, kurie gali gauti seniai apyvartoje nebeesančius bilietus i renginį.
• Nemokamo alkoholio vis dėl to dar būna. Žalios devynerios liejosi per kraštus su šampanu "Silver Sky" Helios n-jame aukšte besiklausant MJ Cole. Buvo totally free gėrimų fiesta, jausmas - totally amazing.
  
• SupaDevynios buvo labai gerai. Must be in next time. Ir nežinau ar dėl muzikos, ar dėl kompanijos, ar dėl spalvotų devynerių, ar dėl atmosferos.
• Jeigu vyras, kuris nors ir turi merginą, paima tave už rankos, nelauk nieko gero.
• Jeigu tas pats vyras, kuris laikė už rankos, pabučiuoja, būk tikra, kad turi dar ir kitokių minčių.
• Būk tikra, kad jau geriau su juo nebevažiuoti niekur. (Tik deja žinojimas ne visada priveda prie teisingo poelgio).
  
• Sąžinės balsas visvien kažkada prabyla, ar dėl to, kad jis turi merginą, ar dėl šimto visokių priežasčių ar dėl to, kad mato jūsų draugai, o faktas, kad darai kažka nelabai gero jau kaip ir neišvengiamas. That meens nesu dar beviltiškai nedora.
  
• Tokiu atveju prabilus sąžinei geriausiai išgerti kokteilį prie baro ir susirasti draugų, kurių tu dar nepažįsti.
  
• Absento fėjos yra visada gerai.
  
• Jeigu vyras neturi žiedo ant piršto dar nereiškia, kad jis jo neturi kišenėje.
• Vakaro geriau neužbaigti ir ryto nepradėti su draugais ir Finlandia prie Woo.

Šeštadienį:

• Spalio 31-ą drąsiai galima kelti didelį balių, nes lapkričio 1-oji - vėlinės, diena, kai tikrai niekas nesako, kad turi jaustis gerai. Nors jau ir iš anksto aišku, kad taip ir bus ir dar greičiausiai gresia aukso puodo loterija, (Scorps išmintis). Deja to paties, kuris baliavojo su manimi penktadienį.

Sekmadienį:

• Rene jau beveik tampa klasika.
• Gin & Cranberries yra delightful atradimas. Must drink this more.
• InVino gali atsivesti šuniuką. Ačiū Smilgyte ir jos mielas šeimininke.
• Arba vyrai pasidarė drąsesni arba aš tiesiog žavingesnė su amžiumi, nes du vyrai per vakarą paprašė mano telefono numerio. Miela.
• Beveik negaliu bendrauti su vyrais, kurie panašūs į mano buvusius. Made double check, getting close to fact.
• Per dvi dienas paryčiais įmanoma išsikviesti tą patį taksistą, kuris veža tave namo su tais pačiais išsitaškiusiais draugais, už kuriuos tu sumoki. Paguodžiantys jo žodžiai: "Sunkus Jūsų gyvenimas panele tu tais vyrais". Taikliai pastebėta taksiste Pranai, bet ir pati žinau :)

Sužinojimų savaitgalis is over.

IBIZA trip day #1 | Kelionė ir Barcelona

Pagaliau pradedu vykdyti savo pasižadėjimą visiems draugams aprašyti legendinę mūsų kelionę su Martinkute į Ibizą.

Rytas prasidėjo manau labai tradiciškai atsižvlgiant į du esminius faktus: aš ir martinkutė, mes skrendam į Ibizą. Kadangi nei viena Lietuvos firma į Ibizą neorganizuoja jokių kelionių, skirtingai nuo kasdien skrendančių perpildytų lėktuvų į Turkiją, teko ieškoti kitų variantų. Geriausias ir pigiausias susisiekimas iš visos Europos yra per Barceloną, Milaną, Londoną, blogiausiu atvėju – Frankfurtą. Geriausias variantas mums išėjo per Barceloną, įvertinant tai, kad martinkutė niekada nėra ten buvusi ir tarp skyrdžių turėsime laiko kultūrinei ir pramoginei programai. Kitą kartą skrisdama į Ibizą pasirinkčiau tą patį skrydį į Barseloną, tik bilietus pirkčiau ne prieš dvi savaites, nes aišku, kad permokėjom dvigubai. O pats skrydis Barcelona-Ibiza kainavo tik 36 eurus, vien tik Spainair, skraidinantys pigiausiai, siūlo keturis skrydžius per dieną tinkančiu laiku. O šiap iš Barselonos į Ibizą lėktuvai skrenda kas 20 minučių. Aišku nebūtų Lietuva didelis kaimas, jei nebūtume orouoste susitikę pažįstamų ir dar skrendančių tuo pačiu lėktuvu – Darių su mergaite ir bendramokslį Marių, kurie visiškai nesusižavėjo mūsų kvietimu pasivaišinti gėrimais lėktuve. Tad likusios dviese atidarėme savo bufetą šalia mielos močiutės sėdėjusios šalia mūsų – „Palanga“, „Dainava“, „Trejos devynerios“. Skrydis praėjo labai greitai, o Barcelona pasitiko mus karščiu ir suvokimu, kad atostogos jau prasidėjo. Daiktus užrakinome saugykloje ir patraukėme į miestą. Kadangi turėjome tris main point, pradėjome nuo kultūrinės programos dalies – Famillia Sagrada. Didelis pliusas Barcelonai už itin paprastą ir labai patogią susisiekimo sistemą. Famillia Sagrada buvo nuostabi, tokia pati kaip tuomet kai būdama dešimties metų pirmą kartą ją pamačiau. O atsisėdus šalia esančiame parke ir išgėrus dar iš namų atsivežto sidro iš tiesų suvokiau, kad esu Ispanijoje: saulė, temperamentinga ispanų kalba, kurią girdėjau iš visų pusių, kataloniško stiliaus namai ir tas fantastiškas jausmas ir dvasia, kuri visą laiką apima mane esant Ispanijoje – hola amiga, aqui es Espania. Antroji destination buvo – Las Ramblas, gatvė , kuria praeina kiekvienas turistas, jos gale uostas, kuriame kaip tikros lietuvaitės išgėrėme flečkutę lietuviško brendžiuko. Pasidarė ne tik gera, bet ir labai linksma. Turistinė programa tęsėsi toliau mielomis senamiesčio gatvelėmis, mūsų laimei ar nelaimei atvedusiomis mus iki žydų-indų parduotuvės. Taupumo sumetimais nusprendėme, kad vynas yra geriau nei vanduo, nes tiesiog kainuoja pigiau, nors giliai širdyje žinojome, kad taip nėra. Už dešimties metrų suradome nerealų parkelį šalia miesto sienos ir gynybinio bokšto, kurime kažkas rengė vakarėlį ir grojo fantastišką house. Buvo lyg Ibiza pre-party. Vynelis mus visiškai sulinksmino, bet ekskursija tęsėsi toliau: katedra, biblioteka. Iki pirmos parduotuvės, kurioje martinkutei būtinai reikėjo nusipirkti diržą - didžiulį, raudoną ir dar su prisegtom gėlėm. Bet vėliau supratau, kad tai nėra blogiausia, ką gali užsimanyti pirkti martinkutė išgėrus. Pirkinį dera aplaistyti – širdis džiaugėsi suradus En Cortes Ingles, didžiausią prekybos tinklą Ispanijoje, kuris prekiauja mano favorite drink – sherry, labai specifinio skonio vynelis iš Andalusia regiono. Jį kažkada atradom su jaunuoliu keliaudami po Andalusia ir turbūt nebuvo nei dienos, kuomet negerėm šio gėrimo. Visiems iš tiesų labai rekomenduočiau paragauti, jo būna netgi keturių rūšių, bet tikrai verta. Išgėrus dar vieną butelį, patraukėme vakarieniauti – vino de la casa, paelija. Atrodė, kad Ispanijoje jau esame kokią savaitę. Bet laukė dar trečiasias hot spot, kad Barselonai galėtumėm padėti pliusą – Jasikevičiaus bariukas „13“. Pakeliui mildužė vos nenusipirko PRADA už 20 eurų – „Lady how much you pay, real PRADA“. Nors visagalis google, man tiksliai parodė žemėlapyje, kur yra bariukas, t.y. trys blokai nuo vietos, kur vakarieniavome, bet po trijų butelių vynelio ir brendžiuko taip paprastai jo nepavyko surasti, nes visagalio google žemėlapį sugabėjau palikti lagamine. Bet nėra to bloga, kas neišeitų į gerą. Bevaikščiodamos senamiesčio gatvelėm atkreipėm dėmesį, kad visi turistai vaikšto su raudonom skardinėm, o aplink juodaodžiai bėgioja su tokių skardinių blokais. „SEX BEER“ – išgridom siūymą. Pasidarė įdomu and then martinkutė padarė best ever deal: „how much?“, „1 euro“ – „Yes“. Pasukome už kampo jo išgerti ir še tau prieš mūsų akis – bariukas „13“. Nežinau ar dėl išgerto gėrimų kiekio, bet alus buvo labai skanus. Ir be to lydėjo mus visą kelionę. O bariukas visiškai sužavėjo: kokių 30 kvadratinių metrų, pilnas savų pažįstamų, groja nerealus didžėjus, barmenas maišo ypatingai skanius kokteilius po 7 eurus!!! Jei toks baras būtų Lietuvoje be abejonės į jį nuolatos eičiau. Po mojito ir daiquiri nusprendėme dar pasišlaistyti po miestą. Vėl išgirdom milijoną siūlymą: sex beer, drugs, do you want sex?. Kažkaip magiškai sugebėjome susitikti du ispanus ir nusigrūsti į „Karma“ club. Buvo labai smagu, tik gaila, kad jau buvo 4 ir kažkokiu magišku būdu reikėjo nusigauti į orouostą. Du faktoriai visiškai apsunkino šį veiksmą: reikėjo skubėti, nes lėktuvas į Ibizą turėjo būti po poros valandų ir dar reikėjo pasiimti savo lagaminus, ir buvome kaip sakant nemažai išgėrusios. Pasitelkiau visas savo ispanų kalbos žinias ir sumokėję 25 eurus po 15 min. jau buvome orouoste. Nors kojytes jau pynėsi ir šlaistėmės kaip reikiant šiap taip nusigrūdome iki reikiamų vartų. Spainair darbuotojai matyt pasirodėme tokios girtos, kad ji kelis kartus pakartojo boarding laiką ir juodu markeriu užrašė vartų grupę M5. Dar suvokėme, kad reikia skubėti, tik nesuvokėme, kad einam ne ten, nes darydamos domestic flight praėjome pasų kontrolę ir dar plius šengeno erdvėj!!!! Ir tai visai neatrodė keista. Muitininkė pasakė „ Aufidierzen Milda“. Pradėjome ieškoti savo vartų, bet kažkodėl visi skrydžiai iki 9 ryto buvo international – berlin, new york. Nieko, nieko, palauksime nusprendėme, nors iki skrydžio liko 20 min. Nusipirkome kavytės, fantos, pradėjo magiškai judėti šokolado popieriukai, juokas liejosi per kraštus. Penkios minutės iki skrydžio – kažkas ne taip. Klausiu informacijoj, o mergaitė man laužyta anglų kalba pasako – jūs praleidote savo skrydį, jūsų vartų grupė M3. Prasidėjo bėgimo maratonas su viltimi dar spėti – ir turbūt nebuvome pirmos tokios, nes lėktuvas laukė mūsų, matyt į tokius skrydžius pastoviai kas nors vėluoja. Taip vargais negalais sėdėjome lėktuve ir suvokėme, kad už pusvalandžio skrydžio - mūsų svajonių IBIZA. Taip, gyvenimo afera tik prasideda.

Jūs spaudoje | Jaunuolio nuotrauka

Kažkada jaunuolio daryta mano nuotrauka - pas kažkokią mielą italę bloge. Džiugiausia, kad blogo spalva labai miela ir visiškai nėra žodžio politika ar partija.

Ar gali pamiršti, jei negali atleisti

Visada tikėjau, kad geriau jau gailėtis tai, ką padarei, nei to, ko nepadarei, bet ilgainiui suvokiau, kad gailestis yra beviltiškas, nes niekada nebepakeisi to, kas buvo. O geriausia pamiršti padeda kai pagaliau pats sugebi atleisti. Savo klaidas, poelgius, žodžius, aferas...Ne kaltinti save, kitus ar likimą, o atleisti. Atleisti sau, likimui, mylimam žmogui, kažkam, kas tave įskaudino, sudaužė širdį ar sugriovė gyvenimą. Ir iš tiesų tik tuomet, kai atleidau sau ir likimui, sugebėjau pamiršti tą skausmą, kurį suteikė kažkada mylėtas žmogus ir jį patį.
Puikus to pavyzdys - vaikystė. Niekada nepamiršome vaikystės skriaudų ir skriaudėjų, kurie mus pastūmė, neleido į smėlio dežę ar atėmė žaislą, tik todėl, kad nesugebėjome jiems ateisti. Nes buvome vaikai, bet dabar...
Taip gyvenime rodos pamiršau daugybe dalykų ar tiesiog nustūmiau juos giliai iįprisiminimus, bet pasirodo klydau. Jei pamiršai tu, nereiškia, kad pamiršo ir kiti. Nesuvokiu kodėl, bet savaitgali, tikiu nors visai to nenorėdamas, mano draugas priminė man tai, kad rodos jau seniai buvau pamiršus, jau net ir nemanydama, kad gali prisiminti kiti. Keli ištarti žodžiai rodos sugebėjo mane taip stirpriai užgauti, kaip nemaniau, kad kada nors ir galės. "Tu pati kalta". Teisingai, tik už tai, sau jau atleidau

Ar mes tapome karta išlepinta pasirinkimo laisvės, kuri vis labiau ir labiau negali išsirinkti

Vaikystėje nuolatos girdėdavau kaip mus, ambasadorių darželio vaikus ir mokyklinukus , besimokančius prancūzų kalbos vietoj lietuvių, vadinadavo spoiled children. Tada labai pykau ir iki šiol su tuo nesutinku, galbūt daug kas mums tuomet buvo lengviau, bet anaiptol ne viskas, o turėdami kažko daugiau, neturėjom to, kuo džiaugėsi kiekvienas paprastas kieme žaidžiantis vaikas. Bet vis dažniau pagalvoju, kad tuomet tebuvome maža kompanija spoiled children, kuri kartu su visa karta tapo spoiled generation (tiesiog negaliu surasti tinkamo lietuviško žodžio tam). Spoiled by choices generation, unable to chose. Ir pasakykite man kas nors nuoširdžiai, jog taip nėra. Rodos tapome karta, kuri tokia išpuikinta pasirinkimo laisvės ir galimybių, jog tiesiog nesugebame nieko pasirinkti, lyg tikėdami, jog galime turėti viską. Norime būti puikios darbuotojos ir tuo pačiu stropios studentės, kilti karjeros laiptais ir auginti vaikus namuose, būti puikios namų šeimininkės, laukiančios po darbų grįžtančių vyrų su vakariene ir išlygintais marškiniais, bet norime ne mažiau nei vyrai prisidėti prie šeimos finansinių išteklių gausinimo dirbant, kovojame už lygias teises darbo vietoje ir visuomenėje, bet trokštame būti globojamos vyrų ir tvirtai laikomos jų glėbyje, norime būti ištikimos savo vyrams, bet neatsilaikome pagundoms flirtuoti su žavingais vyrais ir pasijausti geidžiamos. Galime būti bet kuo: kosmonautėmis, karininkėmis, prezidentėmis, susitikinėti su vedusiais ar už save dvidešimčia metų vyresniais vyrais. Rodos ir pati negaliu pasirinti ko noriu. Noriu dirbti ir pagaliau pasiekti savo išsvajotą daktaro laipsnį, noriu savo srityje pasiekti daugiau, nei pavyko mano kolegėms, bet noriu užauginti laimingus vaikus, kurie prisimins, kokia rūpestinga buvo jų mama, kepdama jiems sausainius ir vesdama juos i darželį, noriu būti ištikima mylimam vyrui, bet ir pasiduoti flirto žavesio akimirkai su nepažįstamais vyrais. Kažkada galovau, kad galbūt tai kažkokia jaunatviško nesusivokimo laikinumo būsena, bet veliau suvokia, kad panašiai mąsto ir draugas, kuriam 32 ir kuriam 41. Tokia pasirinkimo laisvė, jog nebegalime nieko pasirinkti, vieno iš daugybės mums siūlomų likimo galimybių ir gyvenimo būdų. O gal tiesiog užaugome ta karta, kuri gali turėti viską?

Mika & Timis affair | Mikutės ir Timio mažutė visiškai neslapta afera viešoj vietoj

Taip vakar vakare susitiko pabendrauti mano Mika ir Elijaus Timis. Vieta: Vingio parkas. Rodos pavasaris visiškai atėjo į mūsų kiemą. Susitikimą įamžinto: Scorps (Didelis ačiū tau, Gintuk) :)

Mažoji Dorotėja | Prašom eiti ir žiūrėt i savo būsimą krikštaduktę

Gintautas
9:19 AM

hei ho!
9:20 AM

labas rytas, brangioji agnyt
9:20 AM

norejau pasakyt
9:20 AM

prasom eiti ir ziuret i savo busima krikstadukte
9:20 AM

www.techrojus.lt/doroteja

Negaliu prisiminti, kada kieno nors žodžiai mane privertė jaustis tokią laimingą.

Žaldokynei 60 | Jubiliejus su menku politiniu atspalviu

Lygiai prieš 60 metų pirmą kartą buvo parodytas garsusis, nacionaline vertybe, tapęs spektaklis. Gėda, bet šį vakarą jį pati pamačiau tik pirmą kartą. Spektaklis iš tiesų sužavėjo savo paprastumu ir nuoširdumu. Nieko nuostabaus, kad salė plojo atsistojusi. Klasika, verta dėmesio. Bet dėmesio buvo verta ir tai, kas prasidėjo pasibaigus spektakliui. O gi aktyvi rinkimine politine propaganda. Ir ne bet ko, o LSDP. Nenuostabu, Nacionalio teatro direktorius A.Večerskis-artimas elitinės partinės veikėjos Mildos draugas, o direktoriaus pavaduotojas - svarbus partijos narys, buvęs seimo narys, prisipažinsiu kažkada buvęs žmogus su kuriuo daug bendravau. Bet kadangi laikai pasikeitė ir nebesu socialdemokratų partijos narė, pagaliau galiu kalbėti, nes anksčiau elementarus padorumus neleido kritikuoti savo kolegų. Po spektaklio į sceną vienas po kito pradėjo lipti politiniai veikėjai - Brazauskas, Juršėnas, vyriausybės kancleris, Prunckienė. Pirmieji trys - iškilūs LSDP nariai, kurie nuo scenos prabilo rinkiminiais šūkiais ir prašymais atėjus laikui palaikyti juos rinkimuose. Tik dėja pirmose eilės buvo užimtos tų, kurių jau nereikia agituoti, ministerijų klerkai ir tarnautojai bei asmeninius Večerskio kvietimus gavę žmonės, dėja tarp jų buvau ir aš, o viršuje sėdėję paprasti bilietus nusipirkę teatro mylėtojai politinius scenos virtuozus tiesiog nušvilpė. Bet jiems liūdėti nebuvo ko, nes pasibaigus spektakliui bilietų pirkėjai buvo išprašyti iš teatro, o kviestųjų svečių laukė didelis furšetas. Tik kažkaip nelabai nonorėjosi jame likti, nes tik dar kartelį suvokiau, kad politinė kova dėl valdžios tapo tokia arši, kad jai nebeliko jokių sienų. Ji netgi užlipo į kūrybinę teatro sceną. Politinis elitas užsidaro savo sluoksnyje nustumdamas paprastus žmones, vietoj to, kad būtų kartu su jais. Furetas tik elitui. Netgi rūbinės dalis buvo atskirta tiem ypatingiesiams, kurie turėjo kvietimus, o likusi paprastoji minia, turėjo stumdytis turėdama tik ketvirtadalį rūdinės. Gėda ir tuo pačiu juokinga.

Prisiminimų auka ar savęs kankintoja?

Šalia manęs stovėjo nuostabus vyras ir tvirtai laikė apkabinęs, bet jo rankos, laikusios mane glėbyje, teikė ne malonumą, o skandino gilyn į prisiminimus. Užmerkusi akis mačiau ne ką kitą, o tą vyrą, kurį mylėjau. Tos rankos, lėtai braukusios per plakus, priminė jo rankas, kažkada vedusias per gyvenimą, apkabinudavusias ir laikydavusias tvirtai savo glėbyje, stipriai plakant širdžiai.
Tą akimirką nesuvokiau nieko. Dabar nesiliauju galvoti ar tiesiog vėl po ilgo laiko tapau savo prisiminimų auka ar esu tik savęs kankintoja, bijanti įsileisti naujus jausmus į širdį ir vyrą į gyvenimą ir gyvenanti prisiminimais?

Skėtis, skėtis, lietsargis | Umbrella

Visą vasarą amerika alpo nuo žymiosios rihanna dainelės umbrella, nuo kurios jau po poros savaičių mane pradėjo krėsti šleikštulys, nes grojama ji buvo kas pusvalandį per visas radijo stotis, klube per vakarą nuskabėdavo min. dešimt kartų o vaikai gatvėse kramsnodami mcdonalds gėrį niūniuodavo - umbrella, umbrella...o grižus į lietuva ir pamačius net mtv baltish budulio muzikina intarpa po palme na na na umbrela iš vis nebegalėjau jos klausytis. Bet du skėčio dainos koveriai mane labai nustebino.
Ypač mielai klausosi iki šiol made by mandy moore

O bet tačiau šitas, šį penkatdienį skėčio atrastas koveris (dėka gerojo mano ramvydo), pabaliavojus kartu su mildute ir joneliu, labai pralinksmino, ir buvo klausomas iki balius pasibaigė ankstyvą rytą, tapo mano favorite.

Ir kaip tu gali nesidžiaugti, kai džiaugiasi visa Lietuva

Šiandien mano kolega pasakė superinę frazę:

Ir kaip tu gali nesidžiaugti, kai džiaugiasi visa Lietuva.

Šiandien pas mus streikas

Dabar rodos streikuoja visi kas netingi, kam reikia ir kam nereikia: mokytojai, daktarai, pensininkai. O vat jamėm šiandien ir su kolege bei jaunuoliu žarnausku, ištroškusiu revoliucijos, padarėm streiką. Taip kaip turi būti - nekėlėm telefono, nieko nedarėm, o aš dar ir atsidariau martini. Streikas apskritai dėl visko - kylančių kainų, dujų, žemės ūkio produktų, karo pasaulyje, blogos valdžios.

Buvo gerai, manau reikės dažniau pastreikuoti.

Poviliukas

Su šakėmis versti valdžią | Kito kelio jau nėra

Žinokit reikia pasiimti šakes ir eiti prie Seimo. Versti valdžią jėga, nes kitaip jau nieko nebus.

Tokius žodžius vakar ištarė mano kolega vienai moteriai telefonu, kuri skambino pasiguosti kokia valdžia bloga, kaip sunku gyventi ir kaip viskas negerai. Šitie kolegos žodžiai sukėlė juoką ir šypseną kaip ir dešimčių kitų žmonių skambučiai kasdieną su tuo pačiu tikslu: pasiskųsti ir pakeikti valdžią. Bet ir privertė skaudžiai susimąstyti: turbūt jau priėjome kelio galą. Jei kyla mintys imti šakes ir eiti versti valdžią, kaip darė nei teisių nei ginklų nei kitų galimybių neturėję viduramžių valstiečiai. Atrodo patys save įkalinom įstatymais. Valdžią renka žmonės ir ji teisėta, o renkami gali būti tik atitinkantys tam tikrus kriterijus (įstatymų, partijų). Nėra už ką balsuoti, niekas nebalsuoja, kelių tūkstančių dėka išrenkami vis tie patys. Atrodo žmonės jau beveik nebeturi vilties, kad kažkas pasikeis. Atrodo jau nebedaug lieka, kad žmonės iš tiesų netekę vilties eis paprasčiausiu būdu kovoti už savo teises ir gerovę - su šakėmis. Vis dažniau susimąstau, kad turbūt ir pati tą galėčiau padaryti. Vardant to, kuo tikiu.

Juozuko vestuvės | Daug sentimetų, gražių akimirkų ir linkėjimų laimės

Seniai nepamenu tokios gražios dienos. Nors lijantis lietus ir iš niekur atsiradęs stiprus vėjas daugeliui kelė tik blogas emocijas iš mano veido, kaip ir iš daugelio turbūt sklido šypsena. Sentimentalūs žodžiai, lūpos tariančios meilės priesaiką, bažnyčioje verkianti močiutė, visi draugai giliai širdyje linkintys laimės ir du vienas kitą mylintys žmonės spindinčiomis akimis.

Kažkas, kas buvo šiandien

Kažkas laikė už rankos ir tvirtai ją spaudė. Nes mylėjo. Kažkas ją paleidęs iš delno pasakė, kad tai nėra pabaiga ir paliko. Kažkas išvažiavo, kažkas irgi paliko namus, nes nebegalėjo juose būti. Kažkas nusimetė naštą, nes taip paprasčiau. Kažkas, už kurio tvirtas rankas šiandien būčiau atidavusi bet ką. Kai stovėjau prieš minią žmonių, bet buvau viena. Nes tikėjuo tuo, ką jie pasmerkė, tuo ką bus jiems buvo liepta pasmerkti. Viena su tikėjimu ir žinojimu giliai širdyje, kad tai turi būti. Kad kitaip nebus ir nebėra kelio atgal, nei į kažkieno mylimas rankas nei į kažkieno nesąžiningai valdomą partiją, pataikaujančią tiem, kas moka pinigus. Pasmerkusiam žmogų, kuriuo kažkas tiki.

Švietimo ministrė | Kažkodėl tai rodos kažkas ja nepatenkintas

2008 01 15 d. 16.30 Prie Crown Plaza

Mergvakaris ir tradicijos | Viena iš jų savu noru pamiršta

Paskutinis netekėjusios Jones šeštadienis. Nusprendusios atsisakyti tų dabar itin išpopuliarėjusių tradicijų trankytis po miestą limuzinu, žiūrėti į nuogą šokantį vyrą susirinkome namie. Prisiminėm visas senąsias tradicijas: kirpom nuotakos kasas, krovėm kraitį, būrėm ir prisaikdimo paskutinę savaitę nebemiegoti jaunikio namuose (čia gal jau šiuolaikiškesnė tradicija), tik iš tiesų savu noru pamiršom pačią pagridinę. Nei viena iš mūsų nenorėjo atalbinėti Jones nuo vestuvių, nors tokia dažniausiai ir turėtų būti mergvakario esmė.
Visos giliai širdyje džiaugėmės, nes Jonės akys spindėjo. Nes tas tvirtas ir stiprus jausmas, kuris sieja ją ir mylimą vyrą tiesiog tvyrojo ore. Nes jie surado vienas kitą ir tą laimę, kurios yra verti. Galbūt ir sentimentalu, bet seniai nemačiau tokių dviejų meile trykštančių žmonių.

Let me kiss you | Me with viliukas