Kalėdomis kvepiantis naktinis Vilnius

Šeštadienio naktis. Su sese. Katedros aikštėje. Jausmas, kad artėja kalėdos. Deja dar be sniegelio. Tylu ir ramu. Kažkas gero ir mielo.

Grįžta Martinkutė | Dvi princeses geriau už vieną

Teisingai kažkada sakydavo senelis, kad dažniausiai įvertini tai ką turėjai tik tada kai netenki. Martinukutė visada buvo ta tikroji princesė, o kadangi tokių niekada nebuvo daug, jos man be galo trūko. Ir pagaliau ji grįžta namo iš Strasbūro. Šiandien šita žinia mane taip pradžiugino, kad pamiršau visus blogus dienos fragmentus. Vis dar su nostalgija prisimenu mūsų paskutines atostogas miami ir mano išleistuves. Kitas penktadienis jau suplanuots orouoste su puokšte gėlių ir plankatu: sveika sugrįžus princese.

Savaitgalis | Iš serijos visko po truputį

Savaitgalis buvo geras, 10 balų iš 10, ypač šiandien po visų linsmybių, dviejų gimtadienių ir dviejų nemiego naktų buvo sunku įsivažiuoti į darbus.
Penktadienį pradėjom mano mėgiamoje, jau dešimtais metais padalyvaujamoje, prancūziškų filmų naktyje. Nors manau nakties organizatoriai šiek tiek persistengė surindami didžiąją dalį filmų, kuriuose kas nors miršta, kas nors ką nors nužudo ar būtinai taškosi kraujai, bet patį renginį vertinu gerai, ypač dėl puikios prancūziškos animacijos. Tik dėja po jo sekė ilgas ir ramus miegas iki šeštadienio pietų.
Šeštadienio pavakarę darėm Stra siurprizą gimtadienio proga. Įsiveržėm į jo naująjį butą be sienų, grindų, elektros ir su kalnais betono maišų ir cemento. Ant statybinio stalelio pavalgėm torto su sūriuku, apliejom keliom taurelėm šampano ir bobelinės. O tada ir prasidėjo didžiosios linksybės, ant mano ramvydo "pasirinkimas be klaidų". Pirtis ir balius pas jonę kaime. O tai reiškia - solidus kiekis gėrimų, kelios valandos pirty su gerai pavartojusiais draugais ir pokalbiai ne blaivių draugų temomis, nesąmoningi intarpai lauke ir keliavimas į lovą tekant saulei. Be viso to prisidėjo ir to paties gerojo mano ramvydo, žinančio kur yra sodybą, tikslaus kelio nurodymas, privertęs mus tris valandas klaidžioti miškais su draudimu kam nors skambinti, nes aš viską žinau. Bet visa tai atpirko gera pirtis, kelių butelių ištuštinimas ir taurelės pakilnojimas, nuteikės itin linksmai, palakstymas lauke nusirengus, nes anot manęs buvo labai šilta, tekanti saulė tusčiuose laukuose ir itin maloniai nustebinęs ryto miegas kaimo troboj ant čiužinio su tomuku. Po viso šito sekė ilgas sekmadienio miegelis jau savo lovoje iki scorps skambučio. Važiuojam sveikint elijų, gimtadienis.
Tai buvo iš tiesų nuostabus vakaras, kaip ir visas savaitgalis, po ilgo laiko privertęs susimąstyti apie daugelį dalykų. Vėlų sekmadienio vakarą valgant vėl naujai atrastą Danutės pyragą, gurkšnojat vynelį už elijaus 26 metus, garsiai besijuokiant juozukui, ant kelių šokinėjant mano mikutei ir aplink bebėgiojant scorpsų trimečiui ignučiui, dar kartą suvokiau koks nepakartojamas yra mūsų gyvenimas, kiekvieną dieną dovanojantis kažką naujo ir ypatingo arba leidžiantis prisiminti ir įvertinti sena ir gera. Brangius draugus, artimus žmones, mylimuosius ir nuostabų kartu praleistą laiką. Tą akimirką iš tiesų suvokiau, kad kažkur už lango jau artinasi kalėdos.

Šuniukas - čipsų mėgėjas

Pastebėjau keistą tendenciją - mano mylimas šuniukas įtartinai mėgstą čipsus. Nuotraukos iš dviejų balių privertė keistai susmastyti, ką gi ten šuniukas mato ir randa sulindęs visas į čipsų pakelį. Tą keistą šuniuko polinkį amžino ir juozukas ir scorps.

Kas laukia mūsų grįžtančių namo

Nežinau nieko blogiau, kaip grįžti į tuščius namus, kuriuose tavęs niekas nelaukia. Nemoku apsakyti to džiaugsmo, kuris užlieja, kai atrakinus namų duris, kažkas iškiša mažą snukutį ir puola besidžiaugdamas šokinėti ir laižyti rankutes. Tai nepakartojamas džiaugsmas, lengvai nubraukiantis pusė sunkių dienos darbų ir nuovargio.

Taip paprasta kalbėti ir pasakoti | nepažįstamam žmogui

Skiriu tam nuostabiam nepažįstatam žmogui, tobulam klausytojui...
Su didžiausia padėka

Tiek daug pasirinkimų ir tiek daug klaidų gyvenime. Ir kartais tiek mažai teisingų sprendimų. Vakar pasirinkau papasakoti. Iki šiol dar nesuprantu padariau klaidą ar priėmiau teisingą sprendimą, bet esu dėkinga tam, kuris mane išklausė. Matyt tiek daug visko prisikaupė mano širdyje, kad nebegalėjau nekalbėti ir iš visų savo draugų, artimųjų, kolegų, princų ir princesių pasirinkau žmogų, kurio net nepažįstu. Ir net nesuvokiu, kaip buvo paprasta kalbėti, lengva pasakoti ir dalintis tuo, kas degina širdį. O dabar yra taip lengva ir gera, lyg atsikračius didelės baimės. Galbūt todėl, kad pasakojau žmogui, nebijodama būti pasmerkta ir nuteista, nes kalbėjau su žmogumi, kuris neturėjo jokios išankstinės nuomonės, jokių stereotipų ir kartais perdėto draugų noro apsaugoti nuo tikrovės, paguosti ir pasakyti bet ką, kad tik būtų geriau. O gal dėl to, kad pasirinkau tobulą klausytoją, kuriam esu be galo dėkinga ir kuris padovanojo nuostabią svajonę apie mažą avinėlį rankose. Ačiū tau...

And where does love goes

Šiandien neglėjau liautis galvoti apie du žmones ir juos siejančius jausmus. Gal būt todėl , kad būtent gruodžio šeštąją kažkada sutikau vyrą, kurį mylėjau. Ir nesugebėjau atsakyti sau į vieną klausimą.
Kai du žmonės išsiskiria ir pasuka skirtingais keliais, kur gi eina meilė. Negi ji tiesiog sustoja ten, kur išsiskyrė dviejų kažkada mylėjusių žmonių keliai, ar ji seka pas kažkurį iš buvusių mylimųjų, o gal ir paskui abu. Suvokiau, kad ji staiga nedingsta, tad kuriuo gi keliu ji pasuka?

Jaunasis teisininkas = Arogantiškas pasipūtėlis | Iš Jūsų 671 lt. panele

Visą gyvenimą nemėgau visų teisinių dalykų, o notarų biurus, su po juos šmirinėjančiais kostiumuotais jaunais vyrukais pasipūtusiais, pilnais pasididžiavimo veidais, aplenkdavau iš tolo. Niekada nesuprasdavau kaip galima imti 100 lt. už paprasto dokumento patvirtinimą, truknatį lygiai vieną minutę. Pamenu, kai reikėjo tvirtinti diplomą aplaksčiau pusė miesto, nes man jaunieji notarų padėjėjai arogantiškais veidas paaiškindavo, jog pas visus notarus reikia užsirašyti vos ne prieš savaitę. Nuo to laiko visus teisinius dalykus patikiu savo mylimam šeimos nariui.

Kol šiandien pačiai neprireikė nueiti ir padėti vieno parašiuko iki pilnos mano kolegų laimės, kurie jau tą buvo padarę. Buvo iš anksto suderinta, beje per tuos pačius kolegas. Koridoriuje lakstė gal penkti kostiumuoti nosį užrietę vaikinai, greičiausiai dar net nebaigę universiteto ir jautėsi labai "svarbus", laukė gal penki žmonės. Tačiau vaizdas, kurį pamačiau užėjusi į kabinetą mane pritrenkė: vienas jaunuolis žiūrėjo net nesislepdamas filmukus per youtube, kitas valgė Mcdonalds bulvytes, trečiasis garsiai visiems pasakojo kaip jam vis dar sekasi apgaudinėti savo merginą, ir kaip ta "dura" vis dar juo tiki, ketvirtasis aiškino telefonu, jog yra labai užsiėmęs ir negali nieko priimti, o penktasis man prieš nosį numetė kelis lapukus pasirašyti, liepdamas susirasti tušinuką ir net nepasiūlęs atsisėsti. Tada pasakė: iš jūsų 671 lt. Kai pasakiau, kad mano kolegos sumokės, man buvo atsakyta: tai ko čia iš vis einam, jei nežinot, jog reikia susimokėti už paslaugas. Tada numetė mano dokumentus ant kėdės ir pareiškė, jog esu laisva.

Tuomet susimasčiau iš kur gi tas pasipūtimas ir pasitikėjimas savimi. Negi užsidėjęs kostiumą, kurio net nemoki nešioti ir patapęs natarės padėjėju tampi kažkuo ypatingas, viršesis už kitus, galintis juos įžeidinėti. Visada maniau, kad teisė taip glaudžiai susijusi su morale ir jos normomis, gynimu teisių tų, kurie yra nekalti ir nesupranta. Bet pasirodo klydau. Matyt teisę, dabar reikia suvokti šiek tiek kitaip - pelningas verslas, nešantis gerus pinigus, nes dėka mūsų įstatymų vos ne kas antrą dokumentą turi papuošti notarės anspaudas.

Kaip pakliūti į svetimą balių | Arba padalyvauk vietoj oficialaus priėmimo nepažįstamųjų šeimos suvažiavime

Šį savaitgalį netikėtai pasipylė pakvietimai į visokius priėmimus ir renginius. Nusprendžiau - šeštadienio vakaras bus praleistas Verkių rūmuose Futbolo klubo priėmime. Suplanuotas šeštadienio vakaras, suradę vietą mašinai, vienbalsiai nusprendžiam, kad priėmimas bus Verkių rūmų restorane tad ten ir patraukiam. Nustebina aplink bėgiojantys vaikai (jų būna tik per Amerikos ambasados organizuojamą JAV nepriklausomybės dienos pažymėjimą su Mcdonalds maistu ir vyneliu plastikinėse taurėse), keistos prie durų besibūriuojančios močiutės. Na pamaniau let it be, who cares, į vidų įėjus dar labiau nustebina mergaitė su home style video kamera viską filmuojanti. Na kaip visada pasivaišinam vyneliu, tik stebina keisti susirinkusiųjų žvilgsniai ir nei vieno pažįstamo veido, nors dažniausiai visuose priėmimuose nuolat dalyvauja etatiniai politikos, verslo ir kiti neaiškios kilmės dalyviai. Bebaigiant vynelį ir įsiaudrinus diskusijoms apie savivaldybės darbus prie manęs prisistato simpatiškas vidutinio amžiaus vyras su maloniu kreipiniu: susipažinkime, aš Linas, Jūs turbūt iš tos tolimos mano giminės, kurios aš nepažįstu ir nesu matęs. WTF? Tą akimirką kai prisistatau jis nuoširžiai nusijuokia ir maloniai pasiūlo pakilti į pačius rūmus, kur vyksta oficialus priėmimas, nebent norime pasilikti Kazakevičių šeimos suvažiavime. Buvo juokinga ir graudu, tik akimirką pyktelėjau ant rūmų adimistracijos už tingėjimą pastatyti nuorodas. Tik buvo keista, kokie vis dėl to nedrąsūs yra žmonės, kokį gerą pusvalandį nei vienas iš giminaičių, beisbučiuojančių močiučių ir besiglėbesčiuojančiųjų giminių iš kaimo nekreipė jokio dėmesio į du visiškai nepažįstamus žmones, uždaram šeimos baliuje. Gera pamoka: visada pasiklausk jei kyla įtarimas.
Pagaliau patekę būtent į tą renginį, į kurį ir važiavome itin džiaugėmės. Daug gėrimų, jokių babyčių ir keistų žvilgsnių. Vėliau po renginio, mano menkutis pakydimas buvo pamirštas ir išjuoktas pukomuko sofų laistymo vakare su gintuku geriant bobelinę ir žaidžiant du naujai atrastus žaidimus: pupas ir citadelę. Kažkaip patraukė čia ant stalo ir kitokių žaidimų mus.

Mazochistinis žaidimas | Ant reakcijos

Labai keistas su menku polinkiu į mazochizmą žaidimas, žaistas vieną naktį, mano kaimynų nelaimei, pas mane namie, kurį atsitempė argus.

Du dalyviai: elijus ir stra
Esmė: nustojus kaukt sirenai elektra pakratomas tas, kuris paspaudė paskutinis
Tikslas: išsiaiškinti ar stra turėjo sugriaut židinį (tiksliau pečių, stra teigimu)
Išvada: stra neturėjo sugriaut pečiaus

Bendra išvada: rekomenduočiau visiems pabandyt, ypač pavartojus solidų kiekį tauriųjų gėrimų. Smagu.

A women right to shoes | no discussions and no judgment

Kada mes nustojome būti tolerantiški ir pakantūs vienas kitam? Dėl pasirinkto gyvenimo būdo, pomėgių, draugų ir mylimųjų. Kodėl vis dar rodos, lyg bėgiojame po vaikų darželio smėlio dėžę ir pirštais badome visus tuos, kurie yra kitokie. Nors didžioji dalis mūsų nebeapsiriboja vien badymu pirštais, daug populiariau dabar "teisti", o apie savo priimtą teisiamąjį sprendimą garsiai šaukti ir demonstratyviai reikšti nepasitenkinimą. Kodėl visi tiek, kurie gyvena kitaip nei tu ar taip, kaip tau atrodo teisinga, yra blogi. Tuo labiau, kad kartais teisiamas ne pats gyvenimo būdas, o tiesiog pomėgiai. Kartais pagalvoju, kad tai baimė, pripažinti sau ir kitiems, savisaugos instinktas, kuo garsiau šauksiu ir teisiu, tuo mažiau galbūt girdėsiu savo vidinį balsą. Vidinį balsą teisiančiojo, sakantį, kad ir jis pats pasirinko ne tokį jau ir labai teisingą ar labai norėtą ir išsvajotą gyvenimo būdą.

Apie tai susimasčiau po to, kai mano batų spintą papildė dar viena dėžutė su šiais nuostabais, pusė atlyginimo kainuojančiais aukštakulniais. Kas mane pažįsta, tas žino, jog batai - mano silpnybė. Niekada to neslėpiau ir neneigiau. Ir štai netikėtai vieną dieną susilaukiau kritikos, daug paprasčiau pasakius buvo nuteista dėl savo pasirinkimo gyventi šimto batų karalystėj. Kelių pažįstamų, kolegių ir net kelių vyrų už pinigų švaistymą "belekam", neatsakingumą, kvailas investicijas. Bet tame teisime ir kaltinime nejučiom išgirdau mažutę pavydo gaidelę, nes moterys buvo vedusios, turinčios vaikų ir paskedusios buitiškumo kasdienybėje, tiesiog pamiršusios kaip save pradžiuginti. Jos turi teisių ir įsipareigojimų savo vaikams ir vyrams, jos turi teisę pasiimti laisvas dienas kai serga vaikas ar reikia eiti į tėvų susirikimą. O vietoj vaikščiojimo po partuotuves jos gamina vakarienę savo šeimoms, pamiršdamos skirti laiko sau. Aš jų nesmerkiu, kiekvienas turime teisę į pasirinkimą, tokį, koks mums atrodo teisingas. Bet tikiu, kad daug moterų mane supranta, žino tą malonumą įsispirkti į beprotiškai gražius batelius ir eiti gatve. Tame yra kažkas. Kiekvienas mes turime teisių, šį kartą aš renkuosi teisę į batus, nesvarbu kokie jie bebūtų, beprotiškai brangūs, nepraktiški ar tiesiog žavingi.
No discussions and no judgment

Should or could | a right moment

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kažkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Miami | me, sister and martinkute

Kažkaip paskutiniuoju metu vis dažniau prisimenu savo mylimąjį miami, ypač po tokių blogų ir nepakenčiamų orų, kaip vakar, nei sniegas nei lietus. Turbūt dėl to mano nemėgstamojo lietaus, po kurio teko su mašina keliauti į plovyklą, su nostalgija prisiminiau 35 laipsnių karštį, malonumą važiuoti kabrioletu ir amžinas atostogas šokant salsa ir geriant mojito. Ypač su manęs atvažiavusia aplankyti martinkute.

Things you definitely don't wanna see

Nekalbant apie pirmadienio sindromą, dažnai stengiuosi apsimesti, kad tai puiki darbinga diena ir visai čia nesunku po savaitgalio grįžti prie darbų. Tačiau šiandien buvo ypatingai bloga diena, pilna serijos "ko viškai nenoriu matyti" dalykų.

• vakare po užsitesusio iki 8 susitikimo savivaldybėje užėjau į europos pakelti sau nuotaikos, o tai greičiausiai pataisoma batų parduotuvėje, kol nuotaikos dar labiau nesugadino šalia manęs brangių batukų parduotuvėje este besimatuojanti jaunutė fifa, šalia kurios su pilnais maišais stovėje mano pažįstamas seimo narys, beje vedęs, ir visai nesislėpdamas flirtavo su ja ir netgi ją man pristatė. Nuo kada vedę viešą gyvenimą turintys vyrai akyvaizdžiai demonstuoja savo meilužes? Nė kruopelytės gėdos visų pirma prieš savo šeimą, rinkėjus, kurie už tave balsavo ir visuomenę. Jau geriau būčiau jų iš vis nemačius.
• išeidama iš tos pačios europos akis į akį susidūriau su buvusiu kolega iš gedimino 53, nuo kurio kvietimų į pasimatymą išsisukinėjau daugiau nei pusę metų, vėliau žadėdama jam pakambinti kai grįšiu iš miami. Jo skabučių nekėliau jau du mėnesius būdama namie. Buvo nemaloniai gėda. Žmogus, kurį mažiausiai norėjau sutikti.
• o visą tai vainikavo rastas kažkada mylimo vyro dovanotas nuotraukų albumas, beieškant markso ir engelso kapitalo, su užrašu, kurio man niekada geriau vėl nereikėjo pamatyti labai tavęs pasiilgau Helsinki 2007 01 21. Vis dar gyvi prisiminimai ir šiek tiek ašarų.
  

Should or could | a right moment

Privalai susirasti gerą darbą, nusipirkti naują butą, ištekėti ir susilaukti vaikų. Klasikinis mūsų visuomenės modelis. Ir dėja mūsų visuomenė negailestinga, staiga pasidariusi visiškai nepakanti tiem, kurie gyvena kitaip. Kazkodėl niekada nekreipusi dėmesio į šiuos steoretipus ir gyvenusi taip, kaip trokšta princesiška širdis, prieš kelis mėnesius pradėjau jausti keistą visuomenės spaudimą. Kodėl vis dar netekėjusi, o šalia nėra potencialaus jaunikio? Ypač kai apie vestuves vienas po kito pradėjo skelbti draugai. Ir visam šitam vestuvių ir sužadėtuvių, įkurtuvių ir butų pritaikymų busimiems kūdikiams sumaištyje pradėjau jaustis keistai, kur mano jaunikis ir kas gi čia su manimi negerai, kad vis neieškau jaunuolio vestuvėms, juk visi aplink tuokiasi. Ir kai ateina reikiamas metas pasirinkti, kaip gi nuspręsti, ką mes privalome, o ką galime daryti. Ar mes iš tiesų norime vestuvių ir naujų butų ar tik manome, kad turime jų norėti. Kaip pasirinkti what we should do and what we could do?

Tikrovė | Priimti ją ar ne?

Vaikystėje tėvai kartojo, jog geriausia schema tokia "kad išmoktum plaukti, reikia įkristi į vandenį". Gal būt iš dalies jie buvo teisūs, gal kas nors taip ir išmoksta plaukti, bet dalis taip ir paskęsta. Turbūt jau geriau priimti tikrovę tokia, kokia ji yra ,o ne norint išmokti plaukti nušokti nuo tiltelio su didele tikimybe niekada nebešlipti iš vandens. Nes deja kad ir kaip norėtume ne visada įvykiai klostosi pagal mūsų numatytas ir norimas schemas.

Demon | You are my high

Duotuoju momentu man niekas neįdomu | Iš serijos "gėrimų paveikti"

Daugiadienis balius | Kur baliavojau ten ir miegojau

Vis dar su nostalgija pamenu tuos mokyklinius tūsų laikus. Pas kažką namie, kai tėvai išvažiavę. Šimtas žmonių, milijonas skirtingų alkoholio rūšių, po kurio laiko pradedamų maišyti ir netyčia išpilamų ant grindų, parūkymo tikslais kartojamas maršrutas namai-laiptinė, garsi muzika, nerišlios išgėrusiųjų diskusijos, dužtantys tėvų servizų indai...Kažkas būtinai visiškai prisigeria ir nuvirsta kur papuola, susimuša, užmiega, o atsikėlęs ryte nieko neprisimena. Kur gėriau, ten nuvirtau, pamiegojau ir atsikėliau.

Tą patį po ilgo laiko vėl pakartojome pas mane namie. Pradžia buvo graži - pasižiūrėjome senas nuotraukas, pasijuokėm iš to, kaip stilingai ir gražiai atrodėme prieš penkerius metus. Pabaigėme taip kaip kažkada, su griuvimais, sudužusiais indais, iki dugno ištuštintais buteliais ir nakvyne išgėrimo vietoje. Kitą rytą atsikėlę papietavome kiniečiuose ir apsilankę maximoje grįžome ten pat. Matyt per tą ilgą laiką taip buvo išsiilgę vieni kitų, kad vėl visi susirinkome pas mane. Oficialus pretekstas - Lietuvos ryto ir Žalgirio varžybos, tačiau joms net nepasibaigus ištikimieji krepšinio gerbėjai jau sėdėjo virtuvėje prie beveik pustusčių butelių. Pabaiga tokia pati.

Dviejų dalių balius, nors ir su nemenkais nuostoliais namams buvo fantastiškas. Seniai su kuo nors taip nuoširdžiai juokiausi, prisiminimai buvo tokie mieli ir gyvi, o susitikimas su žmonėmis su kuriais kartu užaugome ir diena iš dienos leidome laiką laikas nuo laiko pagirtaudami, pasipydami ir pasijuokdami paliko tik geras emocijas.

LKP CK | Taisyklės ir jausmai

Šiandien apėme didžiulė nostalgija tiem buvusiem seniem laikam, kai komunistų partija tebuvo vienintelė, spalio revoliucijos metinėmis visi išeidavo į gatves, o kaip ir kur žengs Lietuva spręsdavo Maskva. Tačiau nostalgija apėmė ne tai pačiai politinei santvarkai, kurios jokiu būdu neidealizuoju ir nuo kurios nemenkai yra nuentėjusi ir mano šeima, bet tam visuomenės stabilumui, nuoseklumui, moraliniam atsakingumui ir taisyklėms, kurių visi laikėsi.
Visą šitą permasčiau po to, kai šiandien į biurą man nerealią keptos stirnos kojelę pietums atnešė gera mano pažįstama Goda Ferencienė. Jos istorija ir privertė susimastyti. Jos vyras Algirdas Ferencas, vienas žymiausių tuometinių CK veikėjų, vedė ją iš ištiesų didelės meilės, bet po skyrybų su antrąją žmona. Na ir atrodytų kas čia tokio, bet laiminga antroji santuoka buvo netoleruotina karjeros žmogui.
1974-aisiais, mirus 33 metus Lietuvą valdžiusiam Antanui Sniečkui LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo P.Griškevičius. Daugelis manė, kad pirmuoju sekretoriumi taps LKP CK narys Algirdas Ferencas, tačiau šiam greičiausiai koją pakišo tai, kad jis buvo antrą kartą vedęs, o tai partinėje nomenklatūroje nebuvo labai sveikintina. Tad A.Ferencui buvo patikėta vadovauti profsąjungoms.
Tam tikros taisyklės ir tvarka. Suvokiu, kad tai netoleruotina, kada tai liečia paprastus žmones, bet kuomet didžiausiųjų valstybių prezidentai darbo kabinete ištvirkauja su savo sekretorėm, ministrai pirmininkai apgaudinėja žmonas su nepilnametėm jaunuolėm ir vėliau turi sąžinės ir ragina rinkėjus dar kartą juo pasitikėti ir balsuoti. Turbūt šios taisyklės iš Lietuvos išnyko, pasitraukus rusų tankams, todėl dabar ir turim ką turim: buvęs premjeras vedė ilgametę savo draugę ir padovanojo jai viešbutį, dabartinis premjeras irgi vedęs jau antrąjį kartą, kaip ir buvęs Seimo pirmininkas ir nežinia kiek seino narių ypač ne iš Vilniaus laisvalaikį leidžia linksmoje mergaičių draugijoje seimo viešbuty, jau nekalbu apie kitus aukštus valdininkus. Laisva šalis, laisvas požiūrius į įvairius nuotykius ir tyliai deklaruojama pagarba ir jausmai šeimai.

Trys dienos truputį padrikai | Smulkmenos sugadinusios arba pakėlusios nuotaiką

Šeštadienis:

- Konferencija apie mokesčių naudingumą. Tiksliau apie nenaudingumą Lietuvos žmonėms. Laisvosios rinkos instituto prezidento Šimašiaus diskusijos su bičiuliais partiečiais Andriukaičiu, Balčyčiu, Gyliu, Oleku. 4 val. diskusijų per kurias mirtinai pavargau ir prisiklausiau piktų kalbų. Plius kaltinimų vieni kitiems. (Bloga savaitgalio dalis)

- Vynelio taurė ir įdomus pokalbis su nauju pažįstamu. Atpirktos mano nelaimingosios valandos ir sugrąžinta gera nuotaika.

Sekmadienis:

- Ryte per langą nustebinęs baltas sniegeliu padengtas kiemas

- Vėlyvos sekmadienio mišios katedroje (keista savaitgalio dalis). Ir visai įdomiai nustebinusi (nors bažnyčioje nebuvau jau beveik 2 metus, po keistųjų aferų su kunigu), nes kunigas šnekėjo įtaigiai ir apie aktualius dalykus, o ne biblijinius epizodus, kuriems suprasti prireiktų penkerių metų biblijos studijų. (gera dalis, nes suvokiau, kad bažnyčia vis labiau stengiasi priartėti prie visuomenės)

-Po mišių vynelio butelis, sūris ir parmos kumpis. Nauja gera vieta gurkšnoti vynelį. Nerealiausias savaitgalio atradimas.

Pirmadienis:

-Pradžiugino Gintukas pasakęs, kad mano partiniai puodeliai - jo vaiko favorite:)

-Mirtinai supykdė partientė pareiškusi, kodėl po konferencijos buvo vyno, o nebuvo sulčių?????

-Mirtinai supykdė dar viena partientė atėjusi ir numetusi pareiškimą ant stalo, garsiai deklaruodama, kad išstoja iš partijos (aktyvi rinkimų dalyvė su daug po rinkimų neišsipildžiusių vilčių).

Stiklinė piramidė už 0,5 mlrd.

Įkvėpta didelių ir audringų diskusijų per scorps 27 gimtadienio pažymėjimą, virtusį TV debatų studija, su reklaminėm 5 sekundžių pertraukėlem, užtvirtinant oponentų argumentus bobelinės shot ( 4 dalyviai, du buteliai bobelinės, 10 minučių ) apie Gugenheim - Ermitažo muziejų projektą vakar dar kartelį svarsčiau visus už ir prieš.
Labai seniai, daugiau nei prie 13 metų pačiai teko būti Bilbao. Pats pastatas ir jo ekspozicijos (Giorgio Armani rūbeliai, moderniausios instaliacijos ir Hiro Yamagata) man, penkių klasių dar nebaigusiai mergaitei, paliko neišdildomą įspūdį.
Čia mano nuomonė aiški - aš už muziejaus statymą. Kaip ir didelės dalies vilniečių, ypač išsilavinusių, neblogai uždirbančių. Bet drąsiai galiu teigti, kad 99 % susidarė šią nuomonę dėl itin teigiamos viešosios projekto nuomonės. Bet čia kaip dažnai būna, esame tiesiog paperkami, nors ir skeptiškai nuskambės, pamiršdami daugybę niuansų: finansinę projekto pusę (0,5 mlrd.), tapimą milžiniška viešąja gėrybe , žmonių subrendimą savo mieste turėti pasaulinio lygio muziejų, kai neturime nei vienos normalios galerijos ar muziejaus ir susimąstymą, kodėl būtent šis projektas taip aktyviai buvo pradėtas proteguoti ir diskutuojamas garsiai. Apsvarstykite, artėja Seimo rinkimai, kažkas apie tai jau buvo prabilęs anksčiau...
Aš už muziejaus statymą, bet iš tiesų apsvarstykime visus už ir prieš, sklandžiai ir atvirai, apsieidami be to šiuo atveju nereikalingo politiško korektiškumo.

Politinis korektiškumas

Nors politikoje esu jau ilgą laiką iki šiol negaliu perprasti kai kurių savo kolegų pozicijos tam tikrais klausimais. Turbūt dėl to vadinamojo politinio korektiškumo, kuris mano nuomone kartais visais nereikalingas. Neneigiu, jis būtinas aukščiausiuose diplomatiniuose sluoksniuose ir yra kiekvieno diplomato kasdienybė, tačiau kai kalbame apie mūsų politikus turbūt kiekvienam iš jų iš tiesų vertėtų pamiršti šią diplomatinio korpuso taisyklę ir tiesiog išmokti kalbėti tiesiai ir konstruktyviai išsakyti savo poziciją. Turbūt tuomet būtų juos daug lengviau suprasti, ne tik kolegoms, bet ir kiekvienam žmogui. Aišku turbūt nevertėtų peržengti tam tikrų ribų ir nusileisti iki to primityvumo ir vulgarumo, kurį puikiai šiandien užmaskuoja politinis korektiškumas. Bet galbūt vis dėl to geriau žodžio laisvė ir palaipsniui atsiskleidžiantys tikrieji mūsų politikų veidai nei iškreiptoji šiandieninė politinė realybė.

Kada ateina žiema

Žiema man dažniausiai būna ne kalendorinė, o ateina tada, kai supliusuoju visus šiuos punktus:

1. iškrinta pirmas sniegelis;
2. atšvenčiam dėdės gimtadienį;
3. šalia batelių prie lauko durų atkeliauja aukšti jojiko batai;
4. pažymim draugės mamos gimtadienį su trim karštais ir dviem tortais;
5. mano Povilas pamiršdamas išlaikytą stilių pasiskundžia, kad šalta ir užsideda pirštines;
6. popiečių susitikimų metu pradedam užsisakinėti karštą vyną.

Kadangi vakar pažymėjau 3 ir 4,o šiandien ++ padėjau prie 1 ir 5 tad galiu sakyti, kad žiema jau atėjo iki mano kiemo.

Penktadienio nakties Vilniuje ypatumai

Pagaliau po savo grįžimo namo pirmą kartą penktadienį išsiruošiau su draugais į miestą. Labai smagu, ypač sutikti seniai nematytus tokius širdžiai mielus ir brangius žmones ir suprasti, kad Vilnius, koks jis bebūtų mielas gerokai skiriasi nuo miestų, kur praleidau paskutinius keturis mėnesius. Iš pradžių susėdome čili kaime, prie dvilitrinių alučio bokalų ir butelio baltosios su padėklėliu užkandos. Už maistą pliusas Vilniuj, už aptarnavimą pliusas Miami, dar vienas minusas Vilniuj uš tai, kad kaimas užsidarė antrą valandą ir buvom paprašyti išsiskirstyti. Patraukėm į klubą tamsta, iš kurio taip pat mus trečią paprašė išeiti. Minus minus Vilniuj už trumpas darbo valandas. Beveik niekas Vokiečių g. nebeveikė. Tik casino iš kurio mano didžiam džiaugsmui mūsų niekas nebeišprašė. Miami kai kurie klubai ir kavinės atsidaro tik pirmą ar antrą ir veikia iki dešimtos ryto. Vėliau savo noru patraukėmė į GCW, nes buvau perspėta, kad tokiu metu neįmanoma išsikviesti jokio taxi. Ir buvau nustebinta, į GCW įėjome be jokio dokumentų patikrinimo, minus Vilniuj, nes casino tikrai buvo keletas dar greičiausiai mokyklos nebaigusių vaikų, plius Miami, kur dokumentus tikrina net keturiasdešitmečius, bet už tai netenka matyti girtų niolikmečių. Pusė šešių ryto Vilniuje pasijutau kaip Las Vegase, nes žmonių buvo daugiau nei reikia, prie turbūt dvidešimties ruletės stalų, nebuvo laisvo vietų, o eilė prie kasos tikrai nemenka. Plius Vilniuj, už tai, kad ankstyvą rytą yra vietų, kur dar gerdamas kokteilį nesijauti nenormaliai, minus Vilniuj už tai, kad casino, net ir žaidžiantiems niekas neduoda gėrimų. Ir svarbiausia, kad lygiai taip pat, kaip taxi negalėjau išsikviesti trečią nakties, taip jos negalėjau išsikviesti ir septintą ryto, kol tiesiog kaip Miami išėjau į gatvę ir susistabdžiau pirmą taxi. Bet turbūt net ir labai minusuodama Vilnių, uždėsiu jam didžiausią pliusą už žmones, už buvimą su brangias draugais ir žinojimą, kad esi čia savas. To niekas niekada nepakeis...

Especially for you, Povilai

Vakar su geriausiu savo draugu paragavus po solidų kiekį tauriųjų gėrimų ir smagiai pakartojus pabandom prisiminėm pirmąsias mūsų keliones kartu. Kelionė į Paryžių ir nerealioji kelionė į Vokietiją ir Amsterdamą su drei sovietischen frau. Šiandien net vėlavau į darbą, bet suradau dvi nuotraukas. Especially for you, povilai :)

Šeimos linija

Jau ilgą laiką galvojau, ir ypač paskutinėmis dienomis, kodėl mane taip nuo mažens domina politika, kodėl net darželyje lipdavau ant kėdės ir visiems aiškindavau, kad Lietuva bus laisva ir gyvensim socialiai orientuotoje valstybėje. Ir kiek pamenu vaikai manęs klausydavo, nors nė velnio nesuprato apie ką aš ten kalbėdavau, o auklėtojos liepdavo patylėti, jei nenoriu, kad tėveliai turėtų problemų. Ir kodėl dabar negaliu kaip visi išvažiuoti į užsienį studijuoti, parsiduoti korporacijoms ar tiesiog įsidarbinti privačiame sektoriuje ir ramiai sau gyventi. Kodėl turiu darbą, kurio galiu netekti po kiekvienų rinkimų ir jau amžiną etiketę politikos pasaulyje - socialdemokratė paleckytė. Turbūt dar kartą atsakiau sau į šitą klausimą prieš kelias dienas radusi šią nuotrauką šeimos albume. (Mano senelis antroje eilėje per vidury)

Kokteliai

Penktadienį buvau gėrimų maišytoja. Maišiau vienus iš savo mėgstamiausiųjų Margarita ir Cuba libre. Buvo skanu, smagu ir labai linksma. Kokteliai nusileido net mūsų mėgstamai degtinei, kurios aišku irgi nebuvo išvengta. Kita kartą maišysiu Long Island Ice Tea ir White Russian:)

Lost boyfriend pls call

Iš amerikos grįžau ne tik aš su dovanomis. Pravėrusi tėvų namų duris radau šuniuką. Biuro kolegos padovanojo naują stalą ir krūvas dokumentų, išsiilgęs mokyklos laikų draugas penkis butelius šampano, o mama, smagiai besišypsodama, iteikė maišelį perrištą raudonu kaspinu. Marškinėliai su smagiai mane nusišypsoti privertusiu užrašu - lost boyfriend pls call.
Tačiau šį rytą prabudau nuo itin ankstyvo durų skambučio. Kelkis ir pasipuošk. Pagaliau radau tau puikią sugrįžtuvių dovaną (mano geriausias draugas). Tie patys marškinėliai su skambiu užrašu - lost boyfriend pls call. Geriau jis tau niekada nebepaskambintų. Po kelių sekunčių padėtį pataiso pasakydamas Ir pamatysi is kristalų sudėliotas žodis BOY labai greitai nubyrės, net nesuprasi kada, ir turėsi visai kitą užrašą. Šiandien į darbą išėjau pasipuošusi:)

Buvusio ministro dovana

Gražus antradienio rytas. Mano mylimas raudonųjų rožių biuras basanavičiaus gatvėj. Dėlioju senus savivaldybių rinkimų dokumentus, besvarstydama, kad greitai jau ir vėl kiti rinkimai, mano mėgstamiausieji. 2008 ruduo - naujas seimas. Per duris ižigiuoja partietis su maišeliu rankose - buvęs ūkio ministras P.Čėsna. Šypsosi - smagu (nemėgstu susiraukusių kolegų), pasako, kad gražiai atrodau - dar smagiau, linksmas tiesia maišelį. Lauktuvė - itališkos geros kavos pupelių maišas. Dar smagiau, visas biuras mėgsta kavą. Bėda - neturim kavos aparato. Ministras nusivilia ir su kolega leidžiasi į diskusijas apie pirmųjų laikraščių puslapių naujienas. Kavos nėra...Per duris vėl įžigiuoja dar vienas kolega, verslininkas, dažnas biuro svečias. Paprašo kavos, kaip beveik kiekvieną rytą. Kiekvieną rytą geriate su mumis kavą, galėtumėte biurui nupirkti kavos aparatą. Jau besitikėdama išgirsti ne, girdžiu ministro balsą Aš jums nupirksiu. Po trijų valandų tas pats ministras įžigiuoja į biurą su gražia dėžute. Viduj - naujutėlis kavos aparatas.
Kad mergaitės gertų skanią kavą. Pavartau instrukciją. Garantis raštas. 3599 lt. Pagalvojau - vis dėl to dar kažkas stengiasi nudžiuginti ir padaryti kažką gera. Ačiū ministre :)

Muitai ir mokečiai

Pagaliau namai. Po beveik keturių mėnesių. Kad ir kaip gerai buvo su sese floridoj namie geriau. Gal tik geriau buvo pirkti, pradedant nuo pliušinių mikių iki fototechnikos. Kadangi buvo geriau tą ir dariau. Pirkau nes buvo smagu, linksma ir pigu, netgi labai pigu, o be to laukė ilgas pageidavimų sąrašas. Kol supratau, kad reikia pakuoti lagaminus. Tada prasidėjo daiktų gražinimas ir svarstymas ar nukarpius etiketes pakankamai sumažės daikto svoris. Pagaliau susipakavau į tris lagaminus ir du rankinius krepšelius. Buvo smagu, kol supratau sedėdama San Francisco orouoste, kad Amerika vadinamoji trečioji šalis ir viską, ką turiu taip saugiai ir gražiai susipakavusi į 80 lbs. sveriančius lagaminus mano gimtoji šalis gali apmokestinti. Pirmiausiai tai grėsė mano dviem kompiuteriams, keturiems objektyvams, dviem naujiem nikon fotoaparatams. Bet vis maniau, negi savam muitininkui bus gaila, kad tautietis parsiveža kažka pigiau. Bet klydau, iš pilnutėlio skrydžio Praha-Vilnius, kurio 75 procentai sudarė skrydžio NY-Praha bendrakeleiviai, muitininkai patikrino turbut 30. Kiekvienas iš jų gavo po sąskaitą, susimokėti muitus ir mokečius Lietuvos valstybei, maždaug 25 procentus nuo vežamų gėrybių. Aš buvau ta laimingoji, į kurią dėmesys nebuvo atreiptas, nors rankos drebėjo, nes neturejau nė menkiausio supratimo iš kur reikės susimokėti maždaug 5000 litų muito mokečių. Tik praėjusi muitinę prisiekiau, kad kitą kartą tiek nebesivešiu, kad nebereikėtų drebėti muitinėj. Bet vėliau persigalvojau, nes buvo verta. Visi džiaugėsi, ypač gintukas iš kurio gavau solidų maišelį stipriųjų gėrimų. Savaitgalį pabandysim..Už tuos nesumokėtus mokečius.

Southernmost Point of the continental U.S.A

Vakar su sese vakare nuėjome iki piečiausio Amerikos taško. Šventa vieta tikram Amerikiečiui. Raudonas juodai baltai geltonas stulpelis su užrašu išdidžiai skelbiantis Southernmost Point of the continental U.S.A. Lygtai būtų labai kuo didžiuotis, pagalvojome su sese. 90 miles to Cuba… Čia didelis pliusas šitai salai, nes mano mylima Kuba su Fidelio rėžimu taip arti, net iki Miami 150 mylių. Tačiau išgirdusi vienos amerikietės, rikiuonačios savo keturis beibius prie svarbaus objekto atminiminei nuotraukai, repliką vyrui, supratau, kad nuo čia Fidelio šalis žymiai toliau nei nuo Lietuvos. Žinai brangusis, kaip gerai, kad ta sala taip toli, nors net ir taip vis tiek jaučiuosi nesaugi, ką gali žinoti, ką sugalvos tas rėžimas, turbūt reikėtų daugiau karinio laivyno čia. Taip ir likau nesupratusi, ar iš tiesų ta baimė tokia didelė, kad visoje saloje, kurią apvažiuoti užtenka 30 minučių, įkurdintos trys didžiulės karinės bazės , o pakrantės sumūrintos ir aptvertos tvoromis ar tiesiog žmonės nesupranta, kad šaltasis karas jau pasibaigė.

Welcome to America

Dear ladies and gentelments we have just landed in NY J.F.Kenedy airport. Turbūt iš džiaugsmo rankutėmis plotų kas penktas lietuvaitis, trokštantis nukeliauti į mikio ir dolerių šalį. Aš kaip nujausdama kažką negero rankutėmis ne plojau, o spaudžiau tašiuką su lietuviškais sūreliais ir skaniu kumpeliu ir ne veltui, nes po 10 minučių piktas muitininkas mano kumelį išmetė į metalinį konteinerį, paaiskinęs, kad kumpis kelia didelę grėsmę Amerikos žmonių saugumui ir paguodęs mane dont‘t worry you‘ll find deliciuos hamburger just on the corner after security in 4th terminal. Ir iš tiesų už kampo radome Burger King ir sausakimšą terminalą diedukų su baltais šortais skrendančių į Miami ir jaunuolių, besigrudančių eilėje į Las Vegasą. Suvalgiusios tą išgirtąjį hamburgerį ir penkias valandas pralaukusios kaip kamera atšaldytame terminale savo skydžio išgirdome turbūt nuostabiausią žinią – mūsų skrydis nukeliamas prie kitų vartų, po to vėl prie kitų, tada atidedamas 10, 30, 50 minučių, valandai ir dviem. Ir taip iš paskos gal dar 10 skrydžių. Prasideda masinė panika ir šimtai susinervinusių amerikiečių užplūsta du jaunuolius sėdinčius information. O šie pasirenka geriausią išeitį, prieš save pasideda nedidutę kortelę ir smagiai juokiasi : all flights canceled. Niekas nieko nežino ir niekas niekam nerūpi. Welcome to America:)