Negi tai vyras, kuris neklysta ?

Jis visuomet šypsosi akimis, yra kupinas optimizmo ir moka vertinti gyvenimiškus malonumas, nejausdamas dėl to kaltės, dievina keliones ir vertina klasiką kaip ir aš, rodos sugeba man paskambinti ar parašyti tada, kai apie jį galvoju, neriboja mano laisvės, turi tobulas rankas, sugeba įvertinti mano naujus batelius, suknelę ir pastangas gražiai atrodyti, jo sakomi komplimentai neskamba banaliai, jis nebijo rodyti jausmų ir visuomet priverčia mane nusijuokti. Toks yra tas vyras, kurį ankstyvą rudenio popietę sutikau labai įdomiom aplinkybėm. Ir nors praėjo daugiau nei du mėnesiai rodos jis nepadrė nieko, kas man nepatiktų, dėl ko negalėčiau juo žavėtis ir vertinti jo asmenybės, bet...Kažkodėl man sunku tuo patikėti, patikėti, kad šalia yra žmogus, kuriam tiesiog neturiu priekaištų, nė menkiausios pastabos ar noro, kad jis kažką darytų kitaip. Ir vietoj to, kad džiaugčiausi, labai dažnai pagaunu save nesąmoningai tarsi laukiančią iš jo kažkokios klaidos, kažko, kas paverstų jį ne tokį tobulą. Susimąstau, kad turbūt visa tai dėl to, kad sutikau vyrą, kuris man patinka ir labiau už bet ką bijau sau tą pripąžinti, dėl daugybės priežasčių.

Tikiu, kad ne viena moteris supras, kodėl taip jaučiuosi ir rodos taip kvailai elgiuosi. Tikiu, kad ne vienas pasakys "drama queen again", bet tikiu, kad nieko čia jau nepadarysi, tai tiesiog tėra gyvenimas su visom savo spalvom.

Dainuok man vyru, mūza. Vyresniu vyru

Visą gyvenimą mane supo vyresni vyrai. Tokius vyrus aš ir mylėjau visą laiką - subrendusius, žinančius, ko trokšta iš gyvenimo, kas jiems teikia džiaugsmą ir malonumą, ryžtingus ir drąsius. Niekada nebuvau su jaunesniu vyru ir niekada dėl to nesigailėjau. Visai neseniai supratau, kad neklydau.
Paskutiniu metu mūsų tarpe atsirado naujas terminas "junioras". Dėka kelių herojų, kurie susvaigo dėl jaunų vyrų, galėčiau sakyti visiškai berniukų. Ir šiuo atvėju netgi nesuveikė mano didelis smalsumas išbandyti kažką naujo - iki praeito savaitgalio.
Bare prie manęs priėjo vyras. Mielas, bet jaunas, prisistatė ir priminė man, kas ir kur mus supažindino, nes jau buvau jį pamiršusi ir pasiūlė kartu išgerti. Labai greitai pamačiau, kaip žiba jo akys. Kaip stengiasi mane sužavėti, sudominti ir kaip nori man patikti. Kaip visuomet išgirdau komplimentus ir pagyrimus, tik šiek tiek kitokius, nei esu įpratusi. Po kelių kokteilių ir shotų jis išdrįso pasakyti, kad jau seniai yra mane pastebėjęs, bet niekada nedrįso prieiti, nes atrodžiau jam labai nepasiekiama. Tuo savo paprastumu ir jaunatvišku juoširdumu jis mane ir papirko. Bet tik tuo.
Nes net nesvarbu kaip jis stengėsi - kitą dieną, matyt išgaravus drąsai po kokteilių, jis tebuvo jaunas vyras. Jis buvo "junioras", jaunuolis, kuris neturėjo tikslo gyvenime, nežinojo, ką nori veikti, neturėjo svajonių ir užgaidų, tvirtos nuomonės, pažiūrų ir įsitikinimų. Jis nedirbo, nes daug geriau buvo gyventi išlaikomam turtinų tėvelių, be saiko juokėsi nežinia iš ko, o pagrindinis terminas jo žodyne tebuvo "tūsai". Nesakau, kad tai yra blogai, bet jis puikiai tiktų į draugus nebent mano aštuoniolikmentei pusseserei.
Dėl to aš visuomet žaviuosi vyresniais vyrais - dėl jų ramybės, ryžto, valios, saiko, pakantumo, išminties, tvirtos nuomonės, gyvenimiškos patirties ir supartimo, ko nori iš gyvenimo, kas teikia džiaugsmą, malonumą ir padeda susikurti pilnatvę.

O jei pati paprasčiausia priežastis - mes jiems nepatinkam | Skiriu M.M.M.V.I.E.A apmąstymui

Jis nepaskambina, Jis neatrašo, Jis pažada, bet neperskambina, Jis tavęs nepakviečia vakarienės, Jis tavęs neužkalbina, Jis žiūri į tave, bet nedrįsta prieiti, Jis kažkokiu tai mistiniu būdu apsimeta, kad nemato, jog bandai jį suvilioti, Jis klausinėja tavo draugų apie tave, bet neišdrįsta žengti pirmo žingsnio. Ir tūkstantis kitų panašių situacijų, kurioms mes pripažinkime visuomet surandam priežastį. Vieną iš milijono, kuri visuomet Jį, tą kažko nepadariusį vyrą, pateisina.

Jis pametė tavo telefono numerį, Jis yra nedrąsus, Jis tikisi, kad tu žengsi pirmą žingsnį, Jis nori, kad tu žengtum pirmą žingsnį, Jis nedrįsta, nes mano, jog kažką per pirmą Jūsų susitikimą padarė negerai, Jis labai užsiėmęs ir turi velniškai daug darbo, Jis išvažiavęs, Jis mano, jog tau nepatiko, Jis mano, jog reikia palaukti ilgiau, Jis neišdrįsta, nes tave visą laiką supa tavo draugai, Jis bijo būti atstumtas, Jam visą laiką nesiseka su moterimis, Jis ką tik išgyveno baisų išsiskyrimą ir jį paliko mergina, Jis bijo įsipareigoti, Jis mano, kad tu ponia, kuri niekada į jį nekreips dėmesio, Jis yra įsitikinęs, jog tokios moterys, kaip tu, niekada nebūna su tokiais vyrais, kaip jis, Jis neranda tinkamos progos, Jis nežino ką ir kaip daryti, dabar tam netinkamas laikas ir aplinkybės...
Sutikim, mes visada surasim priežastį - vienas sugalvosim pačios, kitas mums pašnibždės draugės ar ponios. Bet nei viena iš mūsų niekada nepripažinsim, kad viso to priežastis yra pati elementariausia - mes pasirinkom vyrą, kuriam mes paprasčiausiai nepatinkam. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl mums taip sunku tą pripažinti.

Ex is back in town | Kodėl buvę vyrai kartais grįžta

Vakar kaip visada beviltiškai laukdama skambučio vyro, kuris turbūt niekada man nepaskambins, sulaukiau kito netikėto skambučio - ex jaunuolio. Džiaugsmingu balsu jis man pranešė, kad trumpam grįžo į Lietuvą ir Vilnių ir labai norėtų susitikti. Tuomet suvokiau, jog jau seniai neesam kartu ir mūsų santykiai niekada nebuvo rimti, o tai tikrai nėra pirmas kartas, kai jis man skambina. Tada pagalvojau kodėl - kodėl jis man skambina, kodėl jis apie mane galvoja, kodėl nori susitikti... Juk buvo laikas, kai galėjome būti kartu, bet nebuvome. Tada susimasčiau, kodėl didžioji dalis buvusiųjų vyrų niekada netampa tik praeitimi, o laikas nuo laiko tampa tavo dabartinio gyvenimo dalimi, nors ir labai trumpa. Sėdėdama sugalvojau šimtus priežasčių, bet nei vienos, kuri mane iš tiesų įtikino: dėl neišblėsusių jausmų, dėl sportinio intereso, dėl prisiminimų, dėl sentimentų, dėl vienatvės, dėl susižavėjimo, dėl draugiškumo. Tubūt dar vienas klausimas gyvenime, į kurį neturiu atsakymo.

Visos tokios vienodos ir visos tokios skirtingos

Mes esam labai panašios, o kai kada netgi vienodos. Mes ponios su tais pačiais pomėgiais, gyvenimo malonumais, mėgiamomis vietomis, įsitikinimais ir gyvenimo būdu. Rodos mes turim daugiau panašumo nei kai kurie dvyniai ar sutuoktinių poros: mes mėgstam tuos pačius kokteilius, geriam tą patį vyną ir šampaną, turim tuos pačius draugus, lankomės tose pačiose vietose, atostogaujam kartu tuose pačiuose dievinamuose kurortuose, svaigstam nuo Yes Saint Lauren Cinema, o savo spintose slepiam Chanel, puošiames raudonais aukštakulniais ir netikėtai nusiperkam vienodų suknelių, vaikštom į tuos pačius priėmimus ir spektaklius, mes visos iš gerų šeimų, o mūsų tėvai visiškai netikėtai yra pažįstami ir ne mūsų dėka, mūsų puoselėjamos vertybės sudėliotos į tas pačias skales, o net ir dvidešimtą kartą per kelias dienas gerdamos kavą visuomet rasime apie ka kalbėti, mes galime valandų valandas diskutuoti apie globalizaciją, artimųjų rytų karą, globalinį atšilimą, politiką, marketingo strategijas ar naftos kainas, bet niekuomet diskusija nesibaigs ginču, nes mūsų požiūris ir įsitikinimai sutampa.
Taip, mūsų požiūris į gyvenimą, šeimą, meilę, vertybes labai panašus, kaip ir požiūris į santykius, aferas ir mažas nuodėmes. Bet mes skiriames tik vienu esminiu dalyku - nors mūsų nuomonė apie vyrus yra vienoda, bet mes visos renkames juos skirtingus. Turbūt niekada mūsų tarpe neatsitiks taip kad, įsimylėsime ta patį vyrą ar spręsime dilemą ar būtų gražu susitikinėti su kitos ponios buvusiu. Visų mūsų vyrai buvo be galo skirtingi, tiek išoriškai, tiek savo vidumi.
Ponia visuomet renkasi tik tobulos išvaizdos vyrus, tarsi nužengusius iš vogue viršelio, pasipuošusius iki saldainio popieriuko blizgesio tobulumo, tik kokiais nedaugiau penkiais metais už ją vyresnius, kupinus pasitikėjimo savimi ir nuolat apsuptus moterų dėmesio. Manieji visuomet būdavo savotiški ir be galo mieli kvaištelėję meniškos sielos kūrėjai, patys to net nesuvokdami įkvėpdavę mane kažko ypatingo, ar vyrai iš to man nepažįstamo ir nevisada suvokiamo IT pasaulio, aišku nepamirštant profesinės silpnybės - tų, kurie susiję su politika. Bet visi jie buvo kažkuo man ypatingi, tiek charakteriu tiek ir savo išvaizda išsiskiriantys iš tūkstančio kitų, kažko naujo visada ieškantys, pasiklydę tarp savo norų, galimybių, besiblaškantys po gyvenimą, ir ne visada žinantys ko iš jo nori. Skirtingai nuo kitos ponios pasirinkimo - labai sėkmingų verslininkų ar kitos veiklos genijų, žymiai vyresnių, be galo pasitikinčių savimi ir mokančių tą parodyti, besididžiuojančių savo sukurta gerove ir gyvenimo būdu.
Ir štai mes esam tokios, trys draugės, trys ponios, trys moterys trokštančios visiškai skirtingų vyrų. Galbūt taip ir geriau, nes tuomet gyvenimas tik įdomesnis.

Dramos karalienės ponios

Šiandien draugas po ilgų diskusijų man pasakė: Jūsų moterys, ponios mano, Jūs tiesiog nesugebat gyventi be savo dramų. Iš pat pradžių labai supykau ir įsižeidžiau, bet vėliau iš tiesų apie tai susimąsčiau. Galbūt mes jau be dramos, kuri susijusi ypač su vyrais, nebeisivaizduojam savo gyvenimo ir pačios ją kuriam, tam, kad būtų ta nuolatinė intriga, susižavėjimo ir nevilties jausmas, jausmai ir aistros. Pabandžiau mintimis greitai peržvelgti visų mūsų ponių dramas ir dėl jų išlietas ašaras ir nuotaikai pakelti bei skausmui numalšinti išgertus šampano butelius. Mums desperatiškai reikia vyrų, kurie rodos yra vieninteliai nesuviliojami visam pasaulyje, o tai suvokdamos dar labiau jų norime, mes susidedam su vyrais, kurie vedę ir grįžta pas savo žmonas ir kartais dėl to save graužiame. Mes būnam su vyrais nors jau iš pat pradžių būna aišku, jog santykiai pasmerkti pasibaigti nelaimingai. Mes garsiai šaukiam vyram, kad nenorim jokių rimtų santykių vos juos sutikę, nors giliai širdyje tik apie tai ir galvojam, o vėliau gailimės, kai niekas ryte nepaskambina. Mes atstumiam visus mielus ir bent kiek patinkančius vyrus, nes bijome juos įsimylėti ir vėliau likti įskaudintos. Mes susidedam su visokiais aferistais, pačios tai žinodamos, o atstumiam tuos mielus ir paprastus vyrus, kažkodėl...Aš pati palikau tokį mielą ir nuostabų vyrą, kuris tiesiog svaigo dėl manęs, nes tą akimirką man jo net nereikėjo, bet dabar kai juo susižavėjo viena mano pažįstama ir netikėtai po kelių mėnesių pamačiau jo nuotrauką žurnale man jo staiga prireikė taip baisiai ir labai, bent vienam vakarui. Ponia X net nekreipė dėmesio į jaunuolį, tol kol šis nepareiškė grįžtas gyventi pas savo buvusią. Po šių žodžių jis tapo jos geidžiamiausias. O ką jau bekalbėti apie visa kita. Net Šekspyras nekūrė tokių dramų, kurias mes rodos pačios kuriam to net nenorėdamos, nes galbūt kitaip ir nebemokam gyventi. O galbūt todėl, kad tiesiog visos keturios kažkada nuoširdžiai ir beatodairiškai iš tiesų mylėjom tą vieną savo tobulą vyrą ir iki šiol nei viena iš mūsų nesutikom to kito. Taigi mieloji drama, tu neišvengiamai mūsų ponių karalienė šiuo metu esi.

Ar gali pamiršti, jei negali atleisti

Visada tikėjau, kad geriau jau gailėtis tai, ką padarei, nei to, ko nepadarei, bet ilgainiui suvokiau, kad gailestis yra beviltiškas, nes niekada nebepakeisi to, kas buvo. O geriausia pamiršti padeda kai pagaliau pats sugebi atleisti. Savo klaidas, poelgius, žodžius, aferas...Ne kaltinti save, kitus ar likimą, o atleisti. Atleisti sau, likimui, mylimam žmogui, kažkam, kas tave įskaudino, sudaužė širdį ar sugriovė gyvenimą. Ir iš tiesų tik tuomet, kai atleidau sau ir likimui, sugebėjau pamiršti tą skausmą, kurį suteikė kažkada mylėtas žmogus ir jį patį.
Puikus to pavyzdys - vaikystė. Niekada nepamiršome vaikystės skriaudų ir skriaudėjų, kurie mus pastūmė, neleido į smėlio dežę ar atėmė žaislą, tik todėl, kad nesugebėjome jiems ateisti. Nes buvome vaikai, bet dabar...
Taip gyvenime rodos pamiršau daugybe dalykų ar tiesiog nustūmiau juos giliai iįprisiminimus, bet pasirodo klydau. Jei pamiršai tu, nereiškia, kad pamiršo ir kiti. Nesuvokiu kodėl, bet savaitgali, tikiu nors visai to nenorėdamas, mano draugas priminė man tai, kad rodos jau seniai buvau pamiršus, jau net ir nemanydama, kad gali prisiminti kiti. Keli ištarti žodžiai rodos sugebėjo mane taip stirpriai užgauti, kaip nemaniau, kad kada nors ir galės. "Tu pati kalta". Teisingai, tik už tai, sau jau atleidau

Prisiminimų auka ar savęs kankintoja?

Šalia manęs stovėjo nuostabus vyras ir tvirtai laikė apkabinęs, bet jo rankos, laikusios mane glėbyje, teikė ne malonumą, o skandino gilyn į prisiminimus. Užmerkusi akis mačiau ne ką kitą, o tą vyrą, kurį mylėjau. Tos rankos, lėtai braukusios per plakus, priminė jo rankas, kažkada vedusias per gyvenimą, apkabinudavusias ir laikydavusias tvirtai savo glėbyje, stipriai plakant širdžiai.
Tą akimirką nesuvokiau nieko. Dabar nesiliauju galvoti ar tiesiog vėl po ilgo laiko tapau savo prisiminimų auka ar esu tik savęs kankintoja, bijanti įsileisti naujus jausmus į širdį ir vyrą į gyvenimą ir gyvenanti prisiminimais?

And where does love goes

Šiandien neglėjau liautis galvoti apie du žmones ir juos siejančius jausmus. Gal būt todėl , kad būtent gruodžio šeštąją kažkada sutikau vyrą, kurį mylėjau. Ir nesugebėjau atsakyti sau į vieną klausimą.
Kai du žmonės išsiskiria ir pasuka skirtingais keliais, kur gi eina meilė. Negi ji tiesiog sustoja ten, kur išsiskyrė dviejų kažkada mylėjusių žmonių keliai, ar ji seka pas kažkurį iš buvusių mylimųjų, o gal ir paskui abu. Suvokiau, kad ji staiga nedingsta, tad kuriuo gi keliu ji pasuka?

Things you definitely don't wanna see

Nekalbant apie pirmadienio sindromą, dažnai stengiuosi apsimesti, kad tai puiki darbinga diena ir visai čia nesunku po savaitgalio grįžti prie darbų. Tačiau šiandien buvo ypatingai bloga diena, pilna serijos "ko viškai nenoriu matyti" dalykų.

• vakare po užsitesusio iki 8 susitikimo savivaldybėje užėjau į europos pakelti sau nuotaikos, o tai greičiausiai pataisoma batų parduotuvėje, kol nuotaikos dar labiau nesugadino šalia manęs brangių batukų parduotuvėje este besimatuojanti jaunutė fifa, šalia kurios su pilnais maišais stovėje mano pažįstamas seimo narys, beje vedęs, ir visai nesislėpdamas flirtavo su ja ir netgi ją man pristatė. Nuo kada vedę viešą gyvenimą turintys vyrai akyvaizdžiai demonstuoja savo meilužes? Nė kruopelytės gėdos visų pirma prieš savo šeimą, rinkėjus, kurie už tave balsavo ir visuomenę. Jau geriau būčiau jų iš vis nemačius.
• išeidama iš tos pačios europos akis į akį susidūriau su buvusiu kolega iš gedimino 53, nuo kurio kvietimų į pasimatymą išsisukinėjau daugiau nei pusę metų, vėliau žadėdama jam pakambinti kai grįšiu iš miami. Jo skabučių nekėliau jau du mėnesius būdama namie. Buvo nemaloniai gėda. Žmogus, kurį mažiausiai norėjau sutikti.
• o visą tai vainikavo rastas kažkada mylimo vyro dovanotas nuotraukų albumas, beieškant markso ir engelso kapitalo, su užrašu, kurio man niekada geriau vėl nereikėjo pamatyti labai tavęs pasiilgau Helsinki 2007 01 21. Vis dar gyvi prisiminimai ir šiek tiek ašarų.