Šalia manęs stovėjo nuostabus vyras ir tvirtai laikė apkabinęs, bet jo rankos, laikusios mane glėbyje, teikė ne malonumą, o skandino gilyn į prisiminimus. Užmerkusi akis mačiau ne ką kitą, o tą vyrą, kurį mylėjau. Tos rankos, lėtai braukusios per plakus, priminė jo rankas, kažkada vedusias per gyvenimą, apkabinudavusias ir laikydavusias tvirtai savo glėbyje, stipriai plakant širdžiai.
Tą akimirką nesuvokiau nieko. Dabar nesiliauju galvoti ar tiesiog vėl po ilgo laiko tapau savo prisiminimų auka ar esu tik savęs kankintoja, bijanti įsileisti naujus jausmus į širdį ir vyrą į gyvenimą ir gyvenanti prisiminimais?
Tą akimirką nesuvokiau nieko. Dabar nesiliauju galvoti ar tiesiog vėl po ilgo laiko tapau savo prisiminimų auka ar esu tik savęs kankintoja, bijanti įsileisti naujus jausmus į širdį ir vyrą į gyvenimą ir gyvenanti prisiminimais?
