Jis visuomet šypsosi akimis, yra kupinas optimizmo ir moka vertinti gyvenimiškus malonumas, nejausdamas dėl to kaltės, dievina keliones ir vertina klasiką kaip ir aš, rodos sugeba man paskambinti ar parašyti tada, kai apie jį galvoju, neriboja mano laisvės, turi tobulas rankas, sugeba įvertinti mano naujus batelius, suknelę ir pastangas gražiai atrodyti, jo sakomi komplimentai neskamba banaliai, jis nebijo rodyti jausmų ir visuomet priverčia mane nusijuokti. Toks yra tas vyras, kurį ankstyvą rudenio popietę sutikau labai įdomiom aplinkybėm. Ir nors praėjo daugiau nei du mėnesiai rodos jis nepadrė nieko, kas man nepatiktų, dėl ko negalėčiau juo žavėtis ir vertinti jo asmenybės, bet...Kažkodėl man sunku tuo patikėti, patikėti, kad šalia yra žmogus, kuriam tiesiog neturiu priekaištų, nė menkiausios pastabos ar noro, kad jis kažką darytų kitaip. Ir vietoj to, kad džiaugčiausi, labai dažnai pagaunu save nesąmoningai tarsi laukiančią iš jo kažkokios klaidos, kažko, kas paverstų jį ne tokį tobulą. Susimąstau, kad turbūt visa tai dėl to, kad sutikau vyrą, kuris man patinka ir labiau už bet ką bijau sau tą pripąžinti, dėl daugybės priežasčių.Tikiu, kad ne viena moteris supras, kodėl taip jaučiuosi ir rodos taip kvailai elgiuosi. Tikiu, kad ne vienas pasakys "drama queen again", bet tikiu, kad nieko čia jau nepadarysi, tai tiesiog tėra gyvenimas su visom savo spalvom.
