Šį savaitgalį netikėtai pasipylė pakvietimai į visokius priėmimus ir renginius. Nusprendžiau - šeštadienio vakaras bus praleistas Verkių rūmuose Futbolo klubo priėmime. Suplanuotas šeštadienio vakaras, suradę vietą mašinai, vienbalsiai nusprendžiam, kad priėmimas bus Verkių rūmų restorane tad ten ir patraukiam. Nustebina aplink bėgiojantys vaikai (jų būna tik per Amerikos ambasados organizuojamą JAV nepriklausomybės dienos pažymėjimą su Mcdonalds maistu ir vyneliu plastikinėse taurėse), keistos prie durų besibūriuojančios močiutės. Na pamaniau let it be, who cares, į vidų įėjus dar labiau nustebina mergaitė su home style video kamera viską filmuojanti. Na kaip visada pasivaišinam vyneliu, tik stebina keisti susirinkusiųjų žvilgsniai ir nei vieno pažįstamo veido, nors dažniausiai visuose priėmimuose nuolat dalyvauja etatiniai politikos, verslo ir kiti neaiškios kilmės dalyviai. Bebaigiant vynelį ir įsiaudrinus diskusijoms apie savivaldybės darbus prie manęs prisistato simpatiškas vidutinio amžiaus vyras su maloniu kreipiniu: susipažinkime, aš Linas, Jūs turbūt iš tos tolimos mano giminės, kurios aš nepažįstu ir nesu matęs. WTF? Tą akimirką kai prisistatau jis nuoširžiai nusijuokia ir maloniai pasiūlo pakilti į pačius rūmus, kur vyksta oficialus priėmimas, nebent norime pasilikti Kazakevičių šeimos suvažiavime. Buvo juokinga ir graudu, tik akimirką pyktelėjau ant rūmų adimistracijos už tingėjimą pastatyti nuorodas. Tik buvo keista, kokie vis dėl to nedrąsūs yra žmonės, kokį gerą pusvalandį nei vienas iš giminaičių, beisbučiuojančių močiučių ir besiglėbesčiuojančiųjų giminių iš kaimo nekreipė jokio dėmesio į du visiškai nepažįstamus žmones, uždaram šeimos baliuje. Gera pamoka: visada pasiklausk jei kyla įtarimas.
Pagaliau patekę būtent į tą renginį, į kurį ir važiavome itin džiaugėmės. Daug gėrimų, jokių babyčių ir keistų žvilgsnių. Vėliau po renginio, mano menkutis pakydimas buvo pamirštas ir išjuoktas pukomuko sofų laistymo vakare su gintuku geriant bobelinę ir žaidžiant du naujai atrastus žaidimus: pupas ir citadelę. Kažkaip patraukė čia ant stalo ir kitokių žaidimų mus.
Pagaliau patekę būtent į tą renginį, į kurį ir važiavome itin džiaugėmės. Daug gėrimų, jokių babyčių ir keistų žvilgsnių. Vėliau po renginio, mano menkutis pakydimas buvo pamirštas ir išjuoktas pukomuko sofų laistymo vakare su gintuku geriant bobelinę ir žaidžiant du naujai atrastus žaidimus: pupas ir citadelę. Kažkaip patraukė čia ant stalo ir kitokių žaidimų mus.
