Šiandien draugas po ilgų diskusijų man pasakė: Jūsų moterys, ponios mano, Jūs tiesiog nesugebat gyventi be savo dramų. Iš pat pradžių labai supykau ir įsižeidžiau, bet vėliau iš tiesų apie tai susimąsčiau. Galbūt mes jau be dramos, kuri susijusi ypač su vyrais, nebeisivaizduojam savo gyvenimo ir pačios ją kuriam, tam, kad būtų ta nuolatinė intriga, susižavėjimo ir nevilties jausmas, jausmai ir aistros. Pabandžiau mintimis greitai peržvelgti visų mūsų ponių dramas ir dėl jų išlietas ašaras ir nuotaikai pakelti bei skausmui numalšinti išgertus šampano butelius. Mums desperatiškai reikia
vyrų, kurie rodos yra vieninteliai nesuviliojami visam pasaulyje, o tai suvokdamos dar labiau jų norime, mes susidedam su vyrais, kurie vedę ir grįžta pas savo žmonas ir kartais dėl to save graužiame. Mes būnam su vyrais nors jau iš pat pradžių būna aišku, jog santykiai pasmerkti pasibaigti nelaimingai. Mes garsiai šaukiam vyram, kad nenorim jokių rimtų santykių vos juos sutikę, nors giliai širdyje tik apie tai ir galvojam, o vėliau gailimės, kai niekas ryte nepaskambina. Mes atstumiam visus mielus ir bent kiek patinkančius vyrus, nes bijome juos įsimylėti ir vėliau likti įskaudintos. Mes susidedam su visokiais aferistais, pačios tai žinodamos, o atstumiam tuos mielus ir paprastus vyrus, kažkodėl...Aš pati palikau tokį mielą ir nuostabų vyrą, kuris tiesiog svaigo dėl manęs, nes tą akimirką man jo net nereikėjo, bet dabar kai juo susižavėjo viena mano pažįstama ir netikėtai po kelių mėnesių pamačiau jo nuotrauką žurnale man jo staiga prireikė taip baisiai ir labai, bent vienam vakarui. Ponia X net nekreipė dėmesio į jaunuolį, tol kol šis nepareiškė grįžtas gyventi pas savo buvusią. Po šių žodžių jis tapo jos geidžiamiausias. O ką jau bekalbėti apie visa kita. Net Šekspyras nekūrė tokių dramų, kurias mes rodos pačios kuriam to net nenorėdamos, nes galbūt kitaip ir nebemokam gyventi. O galbūt todėl, kad tiesiog visos keturios kažkada nuoširdžiai ir beatodairiškai iš tiesų mylėjom tą vieną savo tobulą vyrą ir iki šiol nei viena iš mūsų nesutikom to kito. Taigi mieloji drama, tu neišvengiamai mūsų ponių karalienė šiuo metu esi.
vyrų, kurie rodos yra vieninteliai nesuviliojami visam pasaulyje, o tai suvokdamos dar labiau jų norime, mes susidedam su vyrais, kurie vedę ir grįžta pas savo žmonas ir kartais dėl to save graužiame. Mes būnam su vyrais nors jau iš pat pradžių būna aišku, jog santykiai pasmerkti pasibaigti nelaimingai. Mes garsiai šaukiam vyram, kad nenorim jokių rimtų santykių vos juos sutikę, nors giliai širdyje tik apie tai ir galvojam, o vėliau gailimės, kai niekas ryte nepaskambina. Mes atstumiam visus mielus ir bent kiek patinkančius vyrus, nes bijome juos įsimylėti ir vėliau likti įskaudintos. Mes susidedam su visokiais aferistais, pačios tai žinodamos, o atstumiam tuos mielus ir paprastus vyrus, kažkodėl...Aš pati palikau tokį mielą ir nuostabų vyrą, kuris tiesiog svaigo dėl manęs, nes tą akimirką man jo net nereikėjo, bet dabar kai juo susižavėjo viena mano pažįstama ir netikėtai po kelių mėnesių pamačiau jo nuotrauką žurnale man jo staiga prireikė taip baisiai ir labai, bent vienam vakarui. Ponia X net nekreipė dėmesio į jaunuolį, tol kol šis nepareiškė grįžtas gyventi pas savo buvusią. Po šių žodžių jis tapo jos geidžiamiausias. O ką jau bekalbėti apie visa kita. Net Šekspyras nekūrė tokių dramų, kurias mes rodos pačios kuriam to net nenorėdamos, nes galbūt kitaip ir nebemokam gyventi. O galbūt todėl, kad tiesiog visos keturios kažkada nuoširdžiai ir beatodairiškai iš tiesų mylėjom tą vieną savo tobulą vyrą ir iki šiol nei viena iš mūsų nesutikom to kito. Taigi mieloji drama, tu neišvengiamai mūsų ponių karalienė šiuo metu esi.
