Nekalbant apie pirmadienio sindromą, dažnai stengiuosi apsimesti, kad tai puiki darbinga diena ir visai čia nesunku po savaitgalio grįžti prie darbų. Tačiau šiandien buvo ypatingai bloga diena, pilna serijos "ko viškai nenoriu matyti" dalykų.
- vakare po užsitesusio iki 8 susitikimo savivaldybėje užėjau į europos pakelti sau nuotaikos, o tai greičiausiai pataisoma batų parduotuvėje, kol nuotaikos dar labiau nesugadino šalia manęs brangių batukų parduotuvėje este besimatuojanti jaunutė fifa, šalia kurios su pilnais maišais stovėje mano pažįstamas seimo narys, beje vedęs, ir visai nesislėpdamas flirtavo su ja ir netgi ją man pristatė. Nuo kada vedę viešą gyvenimą turintys vyrai akyvaizdžiai demonstuoja savo meilužes? Nė kruopelytės gėdos visų pirma prieš savo šeimą, rinkėjus, kurie už tave balsavo ir visuomenę. Jau geriau būčiau jų iš vis nemačius.
- išeidama iš tos pačios europos akis į akį susidūriau su buvusiu kolega iš gedimino 53, nuo kurio kvietimų į pasimatymą išsisukinėjau daugiau nei pusę metų, vėliau žadėdama jam pakambinti kai grįšiu iš miami. Jo skabučių nekėliau jau du mėnesius būdama namie. Buvo nemaloniai gėda. Žmogus, kurį mažiausiai norėjau sutikti.
- o visą tai vainikavo rastas kažkada mylimo vyro dovanotas nuotraukų albumas, beieškant markso ir engelso kapitalo, su užrašu, kurio man niekada geriau vėl nereikėjo pamatyti labai tavęs pasiilgau Helsinki 2007 01 21. Vis dar gyvi prisiminimai ir šiek tiek ašarų.
